trečiadienis, liepos 6 d.
Aktorius ir atlikėjas M. Bendžius: būdamas 14 metų pradėjau sapnuoti savo koncertus
Alfa.lt
Asmeninis archyvas
Aktorius ir atlikėjas Mantas Bendžius

Mantas Bendžius, prieš trejus metus baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorinio meistriškumo studijas, šiuo metu dirba didžiuosiuose šalies teatruose ir aktyviai skinasi kelią į muzikos pasaulį. Ir nors karjeros laiptais lipti sekasi puikiai, aktorius lieka kuklus: „Esu tame etape, kur sunku patikėti, kad kažkas skyrė laiko ir išmoko dainų tekstus, kad klauso mano muzikos ir kad jiems tai patinka.“

Žiniasklaidoje esi pristatomas kaip jaunosios kartos aktorius ir dainininkas. Kaip jautiesi pats – dainuojantis aktorius ar vaidinantis dainininkas?

– Šiuos du dalykus stengiuosi atskirti, nes man atrodo, jeigu vadiniesi dainuojančiu aktoriumi ar atvirkščiai, iškart tampi mėgėju ar tik prijaučiančiu. Mano tikslas yra kitoks, todėl šių profesijų nenoriu maišyti, nors jos tarpusavyje ir susijusios, ir viena kitą papildo. Skirtumas tas, kad, kai dainuoju, aš esu Mantas ir kalbu savo žodžiais, savo jausmais, o vaidyboje esu personažas ir kalbu kito žmogaus mintimis. Manau, tai svarbu atskirti.

Įkvėpimas rašyti dainų tekstus ateina iš kasdienių nutikimų?

– Dažniausiai taip, gyvenimiškos patirtys sugula į tekstą. Pastaruoju metu labai įkvepia kažkokios išgirstos frazės, nuo jų ir prasideda daina.

Dainų tekstai, ko gero, skirti tavo mylimajai, taip pat aktorei Gretai Šepliakovaitei. Ar ji kritikuoja dainas? Ar atsižvelgi į jos nuomonę?

– Didelė dalis taip, jei ne konkrečiai jai, tai bent jau paimta iš mūsų bendravimo. Visuomet parodau jai dainą, ji pasako savo pastebėjimus. Mūsų muzikinis skonis skiriasi, todėl ne visada viskas Gretai patinka, bet tai nėra blogai.

Apibūdink pojūčius, kurie aplanko, kai publika kartu su tavimi dainuoja tavo kurtas dainas.

– Aš esu tame etape, kur dar sunku patikėti, kad kažkas skyrė laiko ir juos išmoko, kad klauso ir kad kažkam tai patinka. Visa tai mane vis dar stebina. Jausmas labai geras, kai tai, ką parašei sėdėdamas namie ką tik išsivalęs dantis, atsigėręs arbatos, dabar skrajoja kažkur ir pasiekia žmones. Tai tikrai nuostabu.

Kokie atlikėjai paauglystėje buvo tavo autoritetai? Kokios muzikos klausydavaisi?

– Iš tikrųjų negalėčiau kažko išskirti, klausydavau visko labai daug, kartais net pasimetu, koks muzikos žanras man labiausiai patinka.

Ar kinta santykis su daina kūrybinio proceso metu ir po premjerų? Ar pats klausai savo dainų?

– Taip. Iš pradžių ją labai myli, ji tave stebina ir džiugina. Vėliau pradedi kabinėtis prie visko, o po išleidimo visada pasiklausau vieną kartą ir tada stengiuosi neklausyti. Labiau laukiu kitų žmonių reakcijų, o sau duodu jos pasiilgti. Visai nesenai užsinorėjau perklausyti savo albumą, kurį išleidau sausio gale, buvo smagu. Kartu pamatai, ką galėtum daryti kitaip.

Ar būna, kad užklumpa kūrybinė krizė? Ką tada darai, ko imiesi?

– Kažkada galvojau, kad taip yra, bet iš tikrųjų, manau, esant visai praktikai, kurią turi daryti, kad dainos rašytųsi, privalai leisti sau ir pailsėti, pagyventi. Tiesiog pajauti, kad norisi rašyti.

Ar jautiesi pripažintas scenoje?

– Nesijaučiu, nes dar nepadariau to, ką esu užsibrėžęs.

Kaip susiklostė aplinkybės, kad nusprendei stoti į LMTA?

– Mokykloje lankiau teatro būrelį, kuriame buvo smagu, ir vienas bičiulis pasakė, kad stos į aktorinį. Aš pagalvojau: geras, galima tokį dalyką studijuoti, ir apie nieką kitą daugiau ir nesvarsčiau nuo 9 klasės.

Kada ir kaip atsirado muzika tavo gyvenime?

– Kai man buvo 14 metų, iš tėvų gavau dovanų gitarą. Tada pagrojau ir supratau, kad neįdomu groti, kai negali dainuoti. Pradėjau mokytis dainuoti ir sapnuoti savo koncertus. Vėliau atsirado aktorinis ir dainavimas šiek tiek liko nuošalyje, bet taip viskas susidėliojo, kad studijuojant teko nemažai dainuoti, kurti savo dainas ir tas noras sugrįžo. Įgavau daug praktikos ir pradėjau į tai žiūrėti labai rimtai.

Kokį aktoriaus profesijos vaizdinį buvai susikūręs ir ar jis kinta?

– Manau, kad nemažai idealizavau aktorinį ir patį menininką. Galvojau, kad menininkai kitokie žmonės, kad jų pasaulis kitoks, bet iš tiesų viskas yra daug paprasčiau. Nuo įsivaizdavimų jis tikrai pakito.

Kokios patirtys tave formuoja kaip menininką?

– Jaučiu, kad bręsdamas, kai tau nebe aštuoniolika, pradedi lengviau ir drąsiau kalbėti apie dalykus. Manau, kad menininkas turi kalbėti garsiai. Ateina branda, branda kalbėti, jausti, reikštis.

Kaip apibrėžtum aktoriaus misiją šiuolaikiniame pasaulyje?

– Man šiuo metu misija yra padėti žmonėms pasimiršti ir atsirasti kažkur kitur mintimis, širdimi, kad po tos valandos koncerto ar spektaklio galėtų grįžti ir toliau gyventi įsikvėpę, kažką permastę ar atradę.

2022 05 22 08:54
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt