ketvirtadienis, gruodžio 2 d.
Aktorius K. Kasperavičius: kai tapau matomesnis, žmonės galvoja, kad jie mane pažįsta
Marija Angeloska
Goda Aurilaitė
Aktorius Karolis Kasperavičius

„Kriminalinis gyvenimas realybėje tikrai nėra toks, apie kurį reikėtų svajoti, juk realybė visai kitokia, nei pateikia filmai ar serialai“, – interviu metu sakė Karolis Kasperavičius.

Dažnai nusikalstamo pasaulio atstovus vaidinantis aktorius prasitarė, kad pabaigęs akademiją pradėjo domėtis 90-ųjų Lietuvos kriminaliniais įvykiais: „Aš mėgstu istoriją, ir, nori nenori, tie įvykiai taip pat yra Lietuvos istorija. Mano tėtis tais laikais buvo prokuroras, jis sukosi ten, matydavau, jog kažkas vyksta, mus net namuose saugodavo.“ Taip pat jis pasidalijo aktorystės užkulisiais, kur save mato po dvidešimties metų ir kaip žmonės į jį reaguoja gatvėje, kai tapo matomesnis televizijoje.

Kaip atrodo laisvai samdomo aktoriaus kasdienybė šiandien?

– Priklauso, ką tą dieną veikiu. Jei tik vakare turiu spektaklį, tai atsikeliu dešimtą ryto, pasportuoju ir einu į spektaklį. Šiuo metu turiu nemažai spektaklių, per mėnesį apie dešimt. Jei kalbant plačiau, kai turiu filmavimus, tai dienos būna labai įtemptos, nes repetuoji spektaklius, filmuojiesi ir visur leki. Harmonijos freelancinant nėra, nes arba tu labai daug veiki ir minutėmis dėliojiesi dienotvarkę, arba gyveni ramiai ir gali skirti laiko sau.

Ar dažnai gatvėje sulauki žmonių žvilgsnių?

– Kai pradėjau filmuotis ir tapau matomesnis, žmonės galvoja, kad jie mane pažįsta, bet taip nutinka visiems aktoriams, kurie dažnai šmėžuoja televizijoje. Kai einu į spektaklį vakare apie šeštą valandą Vilniaus gatve, visi dar tik pradeda linksmintis ir tik pasižiūri, o kai grįžtu iš spektaklio tuo pačiu keliu apie vienuoliktą valandą, visi jie pradeda sveikintis ir, žinoma, sveikinasi ne su Karoliu, o kreipiasi į mane mano personažų vardais.

Didžioji dalis personažų serialuose, kuriuose vaidini, yra nusikalstamo pasaulio asmenybės. Kaip manai, kodėl daugelis taip romantizuoja banditišką gyvenimą ir kodėl tokio siužeto serialai yra vieni žiūrimiausių?

– Taip yra ne tik Lietuvoje, daugelis gerų filmų, tokių kaip „Krikštatėvis“, „Kazino“, yra sulaukę milžiniškos sėkmės. Taip yra, nes mums tas pasaulis nepažįstamas, filmai tai perteikia kaip gerą ir turtingą gyvenimą, ko giliai pasąmonėje visi nori. Visi nori turėti pinigų ir elgtis laisvai. Neslėpkime to fakto, kad kriminalinis gyvenimas turi daug adrenalino, tu negyveni ramiai, tau meluoja draugai, tave bet kada gali nušauti, juose yra labai daug veiksmo, todėl tokio tipo filmai ir serialai sulaukia tokios sėkmės. Nemanau, kad žmonėms, kurie realybėje gyvena tokį gyvenimą, tai įdomu.

Vaidindamas šiuos kriminalinius personažus stengiuosi juos padaryti kuo žmogiškesnius, nesistengiu pateisinti visų veiksmų, noriu suvaidinti taip, kad žiūrovas stebėdamas nepateisintų to personažo. Kriminalinis gyvenimas realybėje tikrai nėra toks, apie kurį reikėtų svajoti, juk realybė visai kitokia, nei pateikia filmai ar serialai. Čia tie personažai dešimt sezonų gyvena ir yra nepakaltinami, o tikrame gyvenime jie sėda į kalėjimą, kartais jiems pavyksta išlipti iš to, o kartais tu visą gyvenimą praleidi ten, kartais tenka bėgti slėptis į užsienį.

Kai baigiau akademiją, pradėjau žiūrėti dokumentiką apie 90-ųjų kriminalinius įvykius, nes vis nugirsdavau apie tai kalbančius žmones. Aš mėgstu istoriją, ir, nori nenori, tie įvykiai taip pat yra Lietuvos istorija. Mano tėtis tais laikais buvo prokuroras, jis sukosi ten, matydavau, jog kažkas vyksta, mus net namuose saugodavo. Man įdomu, kaip tie žmonės gyveno, kokios buvo jų moterys ar mašinos.

Žiūrint į tavo kūrybinę veiklą iš šono stebina tavo gebėjimas taip profesionaliai persiorientuoti nuo televizijos serialų vaidybos prie teatro dramos. Kaip tau tai pavyksta?

– Televizija, kinas ir darbas prieš kameras yra viena specifika, o vaidyba scenoje dar kita. Labai blogai, kad akademijoje nemoko kino vaidybos. Studijuodamas per ketverius metus aš nė karto nestovėjau prieš kameras ir pirmą kartą atsistojau tik filmuodamasis filme „Pelėdų kalnas“, tai lietuvos aktoriai to mokosi jau proceso metu.

Dauguma teatralų, kurie filmuojasi komerciniuose serialuose ir filmuose, teigia, jog tai daro tik dėl to, kad užsidirbtų pinigų. O tu jauti kūrybinį malonumą stovėdamas prieš kameras? Ar visgi teatras yra ta vieta, kur atskleidi savo potencialą?

– Seriale „Gaujų karai“, kuriame gavau pagrindinį vaidmenį, yra dvylika valandinių serijų, ir jame gavau labai daug atsakomybės. Prieš pradedant dirbti, režisierius Ričardas Vitkaitis man pasiūlė kartu padaryti kastingą. Buvo labai malonu iš jo pusės, kad galiu padėti pasirinkti žmones, su kuriais kartu dirbsime. Man labai rūpėjo šis darbas, filmavome karantino metu, todėl galėjau atiduoti visą save ir aš labai džiaugiuosi šiuo darbu. Galiu save realizuoti ir teatre, ir kine, nes vaidindamas ir ten, ir ten suteiki žmonėms emocijų, tu pavogi jų laiką, kurie jį skiria stebėdami tavo darbą.

Pasakyk bent keletą priežasčių, kodėl verta tapti aktoriumi.

– Pagrindinė priežastis ta, kad sutinki begalę įdomių žmonių. Prieš stodamas į LMTA apie tai negalvojau, nes, kai tau aštuoniolika metų, tu išvis nieko negalvoji, tik tai, kad nori būti aktoriumi. Dabar yra praėję dešimt metų, ir kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi, tarp kokių žmonių aš užaugau ir man labai gera. Rinktis aktoriaus kelio niekam nesiūliau, nes tai labai sunki profesija. Yra sakoma, jeigu tu gali nevaidinti, tai nevaidink, jei gali negroti, tai negrok. Sunku yra nepastovumas, bet su laiku išmokstu, kad tą ramų laikotarpį reikia išbūti.

Anksčiau būdavo panika, galvoje sukdavosi mintys, kad ir vėl neturėsiu pinigų, vėl reikės rašyti tėvams, kad padėtų, neturėsiu darbo. Žinoma, dabar mes kalbame, kai aš esu pailsėjęs, jei kalbėtume prieš premjerą, kalbėčiau visai kitaip. Sakyčiau, kad sunkiausia alinančios repeticijos. Aktorystė reikalauja daug psichologinės sveikatos ir nuolatos reikia išlaikyti sveiką protą. Kartais prieš premjeras pametu save, man lyg ir viskas gerai būna, aš bendrauju su žmonėmis, bet realybė tampa tokia iškreipta, nes tuo metu ji yra paslėpta kažkur giliai juodoje dėžutėje tarp dviejų šimtų prožektorių. Grįžti namo tik pailsėti, bet ir tuo metu tu gyveni A. Čehovo ar V. Šekspyro realybėje.

O ką reiškia įsikūnyti į kitą asmenybę? Ar giliai paieškoję savyje galime rasti bet kokį tipažą?

– Manau, taip, tu savyje gali rasti žudiką, tik nepadariusį nusikaltimo. Visi mes savyje turime ir iškrypėlį, ir naivų įsimylėjėlį. Labai daug akimirkų savo gyvenime mes jau esame turėję, ir kai auga tavo gyvenimiška patirtis, tuo dažniau tai gali panaudoti.

Kokia yra teatro užduotis šiandieniame kontekste?

– Teatro esmė yra padėti mąstyti. Galbūt žiūrovui, atėjusiam į teatrą, padėsime palengvinti kažkokią gyvenimišką situaciją, galbūt padėsime atsakyti į ilgai kamuojantį klausimą. Teatras yra sielos gydykla. Labai norėtųsi, kad kultūrai būtų skiriama daugiau pinigų ir spektaklius būtų galima statyti lėtai, nes dabartinis laikotarpis yra labai vartotojiškas ir greitas.

Kaip manai, ar lietuviams įdomus teatras be pompastikos?

– Mano požiūriu, pompastinis teatras niekam neįdomus, nežinau, kaip yra iš tikrųjų, aš nesu nuolatinis spektaklių žiūrovas, nors pastaruoju metu teko tikrai dažnai pabūti žiūrovo pozicijoje. Praėjusią savaitę buvau pažiūrėti net penkių spektaklių, ir tai taip pat labai įdomu ir šiek tiek keista sėdėti ir nesijaudinti.

Aš vis dar jaudinuosi prieš eidamas į sceną. Neseniai vaidinome spektaklį „Broliai liūtaširdžiai“, prie manęs priėjo vaikinas ir nustebęs paklausė: „O tu jaudiniesi?“ Bet aš manau, kad, kai nebesijaudinsi, gali nebevaidinti, nes tai parodo, kad tau rūpi, kad nori, jog viskas įvyktų sklandžiai, nes spektaklis yra gyvas organizmas, ir tu iki galo nežinai, kaip viskas vyks.

Ar daug improvizuoji vaidindamas? Kur yra daugiau improvizacijos – televizijoje ar teatro scenoje?

– Improvizacijos daugiau yra televizijoje, kadangi ten turime mažiau laiko. Dažnai ateini, pasižiūri į tekstą ir eini vaidinti, tai nori nenori, išeina improvizacija, bet teatre improvizacija vyksta nuolatos proceso metu, kol sukuri spektaklį. Žinoma, jei spektaklis leidžia, tada improvizuoji ir čia.

Kas yra tavo autoritetai gyvenime ir kūryboje?

– Žodis „autoritetas“ suteikia labai daug atsakomybės. Aš tai įsivaizduoju kaip mokytoją, iš kurio daug semiesi. Kūryboje didžiausias autoritetas yra mano mokytoja Eglė Gabrėnaitė. Taip pat labai žaviuosi savo kolegomis: Matu Dirginčiumi, Gildu Aleksa, Uršule Bartoševičiūte. Mano aplinkoje daug talentingų žmonių, iš kurių mokausi, stebiu jų kūrybą ir man labai gražu į tai žiūrėti. O gyvenime – tai mano tėvai, sesė ir visi kiti artimi žmonės.

Kada jauti ramybę?

– Labai skirtingais momentais, dabar, kai mano dienotvarkė nėra tokia įtempta, tai pasidarau harmoniją, kai galiu ramiai leisti laisvalaikį. Kartais gaminimas man yra kaip meditacija, tačiau aš jaučiu didelį malonumą, kai galiu pasirūpinti kitais ir jiems pagaminti kažką. Labai mėgstu ir vakarėlių metu visais rūpintis, tai turbūt ir mano profesijos dalis, noriu žmonėms suteikti gerų emocijų, kad jiems būtų įdomu ir gera. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man labai rūpi žmonės. Draugų kompanijoje dažniau esu klausytojas ir man malonu, kai žmonės atsiveria, išsipasakoja.

Kokią savo viziją kaip aktoriaus matai po dvidešimties metų?

– Tada man bus keturiasdešimt aštuoneri... Sunku atsakyti, neaišku, kas bus po tiek metų. Būtų prasminga, jei per tuos dvidešimt metų patobulėčiau tiek, kad jausčiau, jog galiu kažką duoti, tada norėčiau sukaupta patirtimi dalytis su jaunais žmonėmis. Visada, kai esi vyresnis, yra labai svarbu būti tarp jaunų žmonių, kad neprarastum kvėpavimo, nes nors vyresni žmonės laiko pasaulį ant kojų, jaunas žmogus bėgioja tarp kojų. Norėčiau gerų ir stiprių vaidmenų, norėčiau filmuotis gerame kine, suvaidinti kažką tokio, kad pasaulis girdėtų. Lietuva turi visas sąlygas tapti pasauline žaidėja kine, mes turime gerus aktorius, gerus režisierius, mums tik trūksta akį traukiančių scenaristų.

2021 11 21 16:26
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt