šeštadienis, gruodžio 5 d.
D. Ibelhauptaitė ir G. Rinkevičius – vienas kito nesudeginę kūrėjai
Alfa.lt

Operos pasaulyje tvirtas dirigento ir režisieriaus tandemas – retai įsivaizduojamas ar nutinkantis dalykas. Todėl puikiai žinomų Vilnius City Operos įkūrėjų Dalios Ibelhauptaitės ir maestro Gintaro Rinkevičiaus dvidešimtmetį trunkanti kūrybinė bendrystė tolygi stebuklui. Apie bendro kelio pradžią, jo kliuvinius ir dar visai neartėjančią pabaigą MO muziejuje parodai „Iš tos operos“ skirtame renginyje menininkus kalbino Julijus Grickevičius.

Julius Grickevičius: Pradėsiu nuo klausimo abiem: minėjote „bohemiečių“ keturiolikos metų sukaktį, tiesą sakant, aš matau labai ryškų dvidešimtmetį...

Dalia Ibelhauptaitė: Tai čia meilės dvidešimtmetis.

J. G.: Vilnius City Opera 8 metai… Puiku. Bet aš norėčiau grįžti į meilės istorijos pradžią, nes visi kūdikiai gimsta, kaip žinia, iš meilės. Ir čia mums reikėtų nusikelti į 2000-uosius. Radau pranešimą spaudai, kur jūs pasakojate apie pirmąjį bendrą kūrybinį darbą. „Mūsų pirmasis „Kaukių balius“ buvo pirmasis spektaklis Lietuvoje, XXI a., kuris buvo cenzūruotas ir uždraustas. Jis buvo pastatytas Trakuose, o tada turėjome jį rodyti LNOBT, bet teatras jo nepriėmė.“ Tęskite.

D. I.: Na, teatras mūsų nepriėmė, ir iškėlė ypatingas sąlygas. Man buvo pasakyta, jeigu diriguos kitas dirigentas, - spektaklį priims, nes Gintaro tuo metu neįleido į teatrą. Jo visiškai nekentė.

Gintaras Rinkevičius: Čia aš galiu pasakyti, kad mano kelias irgi ne visada buvo rožėmis klotas. (Juokiasi.)

D. I.: Taip! O aš buvau labai nustebusi, nes niekada Lietuvoje iki tol nedirbau, ir man atrodė, kad Gintaras yra fantastiškiausias dirigentas, toks superstar. Pasakiau, kad esu iš tų, kurie išėję į karą su savo snaiperiais, kartu ir grįžta, arba negrįžta visai ir mes tokios sąlygos nepatenkinsime. Po kelių dienų man paskambino ir pasakė, kad „Kaukių balius“ neatitinka Lietuvos nacionalinės operos vertybių, yra per daug šiuolaikiškas ir teatre rodomas nebus. Taip ir buvo, kol į teatrą neatėjo Gintautas Kėvišas.

J. G.: Aš pratęsiu: „Kita vertus, kai „Kaukių balius“ grįžo į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą nebuvo jokių ateities planų: dieną prieš man išvažiuojant Gintaras mane pasikvietė į kavinę Gedimino prospekte.“

G. R.: Pasikviečiau gana spontaniškai, Gedimino pr. sutikęs Dalią pagalvojau, kad mes gi norėjome daryti „Pajacus“ su LVSO. Tikrai reiktų pakviesti Dalią, bet žinau, kad Daliai atėjus reikės daryti pilnavertį pastatymą su dekoracijomis. Bet aš labai greitai ryžausi.

D. I.: O kadangi man labai patiko dirbti su Gintaru, aš į tą kavinę nuėjau.

J. G.: Pabūsiu balsu už kadro: „Klausau, klausau, tik spėjau pagalvoti, kad tie rūmai cementinis sumuštinis kažkoks.“

D. I.: Iki šiol taip galvoju! (Juokiasi.)

J. G.: „Vis sakiau „ne“. Tada Gintaras nupirko man tris pyragėlius.“

G. R.: Tada Dalia dar valgė pyragėlius ir kažkaip nuo jų viskas ir prasidėjo.

D. I.: Iš pradžių Gintaras nupirko vieną, tada dar vieną. Ne iš karto tris: jis viliojo iš lėto, kad aš negaučiau cukraus šoko.

J. G.: „O po „Pajacų“ nutarėme statyti „Bohemą“ – visada ją norėjau sukurti, nes tai spektaklis apie jaunus žmones, Paryžių, apie tai, kai esi vargšas, bet turi nepapratai daug vilčių, maksimalizmo, sielos laisvės ir nesi supančiotas.“

D. I.: Manau labai svarbu yra pasakyti, kad po „Kaukių baliaus“ mes tikrai norėjome dirbti kartu – atitiko mūsų energetika ir mintys. Gintaras buvo pirmas mano sutiktas dirigentas, dirigavęs dramą. Man tai buvo labai unikalu – jis diriguoja ne tą, kas jo galvoje, o tą, ką mato scenoje.

Na, būkim biedni, bet teisingi: neturėjome vietos nacionalinėje operoje, ten buvo kitos sąlygos – Gintarui būtų tekę palikti LVSO, o tai tolygu savo vaiko nužudymui. Turėjome sukurti alternatyvą. Su Gintaro ir mano patirtimi bei profesiniais pasiekimais, – mes neturime prašytis kažkur būti, ne. Galima dirbti bet kur, jeigu tau gera kartu. Nereikia raudonų kilimų ir krištolinių šviestuvų... Žiūrint atgal manau, kad G. Kėvišas padarė vieną esminę klaidą, po „Kaukių Baliaus“ nepaimdamas mūsų su Gintaru į teatrą, kaip sau lygių kūrėjų. 

Jei tai būtų įvykę, Lietuvos Nacionalinio operos teatro raida būtų buvusi dar ryškesnė. Mes būtume buvę „killer combo“. Bet ten ryškėjo vienvaldystė. Kita vertus, žiūrovai ir solistai iš to, kad suskilome, tik išlošė. Taip ir gimė „Bohema“ su jaunais talentais, nes matėme, kiek Lietuvos operoje yra talentingo jaunimo, ir kaip jiems čia irgi nebuvo vietos. Jei jauni žmonės negauna galimybių, jie išvažiuoja siekti jų užsienyje, ką daugelis ir padarė, ir pasiekė labai daug.

G. R.: Pirmiausia, labai norėjosi kūrybinės laisvės. Teatras kvietė mus dar kartą, juk mes kartu su Dalia ir prie „Likimo galios“ dirbome, bet niekada nebūtume buvę užtikrinti, kad galime paimti ir pastatyti vieną ar kitą kūrinį, o su LVSO ta laisvė buvo, nebuvo tik finansinės laisvės, kuri galėtų būti pilnaverčiame teatre.

O scena Kongresų rūmų, vėlgi.. Yra, kaip yra, akustikos nėra ir teatre, ir Kongresuose, bet Kongresuose viskas yra arčiau. Tai galbūt tai yra ir didelis pliusas. O mes pradėjome nuo „Pajacų“, tada Dalia pagalvojo, kad galima ant tos pačios „dėžės“ pastatyti antrą aukštą ir padaryti „Bohemą“, tai ir...

J. G.: Bet tada buvo „Užburtoji fleita“, ir jūs tarsi pasukote į visiškai kitą pusę, – ėmėtės tokių darbų ir kompozitorių, kurie nebuvo statyti Lietuvoje, kaip L. Janačeko „Katia Kabanova“, kuri iki šiol nėra kitų paliesta. Kas vienija jūsų pasirinktą repertuarą, kaip jis susiklostė?

G. R.: Kai Dalia atvažiuoja, ji baisiai užimta: krūvos susitikimų, dirba po 16-17 ar daugiau valandų per dieną, bet... ji visą laiką neturi, kur gyventi. Keletą kartų gyveno ir mūsų šeimoje, buvo mūsų, kaip pati sakydavo, kvaterantas.

D. I.: Ant stogo gyvenau pas Gintarą kaip Karlsonas!

G. R.: Ir tada tikrai buvo labai daug tokio laiko, kada galėjome diskutuoti ir šnekėtis kūrybinėmis temomis, aš tuos laikus prisimenu su labai dideliu džiaugsmu ir meile. Buvo tiesiog faina.

D. I.: Tai buvo fantastika. Tada mes sumąstėme labai daug projektų, daug idėjų gimė vidury nakties iš labai tikrų, paprastų pokalbių. Tai ne paslaptis, - mes tą ilgą sąrašą turime, bet, kai renkamės kūrinius, pirmiausia orietuojamės į solistą.

Repertuarą renkamės taip, kaip turėtų rinktis A klasės super profesionalus operos teatras, žiūrovui suteikiantis absoliučią įvairovę. Kai statėme „Bohemą“, Lietuvoje ji nebuvo rodoma 20 metų, lygiai tas pats su „Faustu“, „Trubadūru“ ar kitais, atrodytų populiariais kūriniais, ir ta pačia „Toska“. Ir žinoma, kolektyvas būtinai turi atlikti kūrinius, kuriuos mes vadiname „gurmanų serija“, pavyzdžiui, „Katia Kabanova“, nuo 1934 metų Lietuvoje nestatyta „Samsonas ir Dalila“. Ir tada, aišku, buvo „Pelėjas ir Melisanda“...

G. R.: Čia pati gurmaniškiausia.

D. I.: Pati gurmaniškiausia opera (Juokiasi.), kai Gintarui pasakiau, dabar imam „Pelėją ir Melisandą“, jis 10-čiai minučių žadą prarado.

G. R.: O paskui Dalia pardavinėjo tą operą naujametinėms šventėms ir sakydavo bankui: pirkit operą – meilės istoriją prieš Naujus metus – labai linksmai praskambės!

D. I.: O Gintaras man tyliai sakydavo: „Klausyk, o tu siužetą skaitei? Taigi ten du broliai su viena moterimi miega, kokios čia Kalėdos?“ Aš jam: „Jeigu Lietuvoje Naujųjų metų proga Violeta džiova miršta „Traviatoje“ ir visi gerdami šampaną džiaugiasi, tai ką čia du broliai su viena moterimi?“

G. R.: Aš apie siužetą nesakiau! Sakiau, kad žiauriai sunki ir dekadentinė muzika. (Prapliūpsta juokais.)

J. G.: O jums nebuvo minties, kad štai, – operos šimtmetis, mes jau dabar žinome, kad ir Nacionalinis teatras (LNOBT – aut. past.) ir Kauno valstybinis (Kauno valstybinis muzikinis teatras – aut. past.) stato po „Traviatą“.

D. I.: Tai mes šitą parodą turėjome padaryti. Alternatyva!

J. G.: Jums reikėjo trečią „Traviatą“ pristatyti.

D. I.: Baik tu, ne!!!

J. G.: Apkalbėkime dar vieną aspektą, labai tampriai susijusį ir su Vilnius City Opera, ir „bohemiečiais“ – pinigai.

D. I.: Tiksliau jų nebuvimas.

J. G.: Na, taip, visi žinome, kad opera yra labai brangus malonumas, ir jūs, Dalia pasakėte „A klasės teatrai“. Ar galite įspėti, koks yra La Scalos metinis biudžetas? Apie 146 milijonai eurų. B klasės teatro biudžetas yra tarp 30-40 mln., na, ir taip toliau eina kitos raidės.

D. I.: O... mes tada esam Ž klasės.

J. G.: (Juokiasi.) Norėjau paklausti būtent apie verslo sudominimą opera. Atrodo, 2000 metais ar apskritai XXI a. pradžioje paaiškinti verslui, kad reikia remti šitą žanrą, kad iš to kyla daug pridėtinės vertės, kad ugdome naują kartą ir t. t. Kaip visa tai vyko?

G. R.: Galiu pasakyti, kad tik ypatingo Dalios talento ar genialumo dėka tos operos vis dėlto įvyko. Iš pat pradžių, kol visa organizacija „ėjo“ per LVSO biudžetą, buvome susitarę: niekada operai nenaudojome orkestro pinigų – tų dotacijų, kurios skiriamos koncertams arba muzikantų atlyginimams.

D. I.: Niekada nė centro! Kai 2004-aisiais dirbau Niujorke, supratau, kad norėčiau padaryti eksperimentą Lietuvoje ir pastatyti operą iš privačių rėmėjų lėšų. Man nepaprastai pasisekė, kad mano mokyklos draugas Tomas Kučinskas buvo tuometinis „Švyturio“ direktorius. 2006 metais Tomas pasakė, kad jau yra ta jauna verslo karta, kurie galbūt patikės ir supras, bet jis sakė: „Aš tau tik galiu parodyti, kurios durys, bet tu turėsi eiti pati.“

Ir iš tikrųjų, renkant pinigus pirmai „Bohemai“, mes pardavinėjome orą. Tuomet nebuvo precedento, niekas nieko nežinojo. Bet kažkaip visi pasirašė tai jaunai idėjai, įtikinimui. Tai labai buvo didelis darbas, – nuimti Lietuvoje egzistavusią stigmą „pinigai – menas“.

O jei paaiškinus paprastai ir su humoru, viskas vyksta maždaug taip: ateina Dalia prašyti pinigų, žmogus galvoja: „Tikrai neduosiu“. Dalia pareiškia, kad pasistatys palapinę po langu ir sėdės tol, kol duos. Na, nes operai labai reikia. Būsimas mecenatas supranta, kad čia kaip su žmona, kuri sako: „Pirk šaldytuvą“, o tu atšauni: „Ne!“, kol po trijų savaičių šaldytuvą nuperki. Bet 3 savaites galvą skaudėjo – geriau būtum iškart sutikęs. Taip ir remia mus jau 14 metų. Tokie mecenatai yra išmintingi ir laimingi, nes šaldytuvą pirko pirmą dieną ir jiems neskauda galvos. Net 15 mecenatų, rėmusių VCO, gavo aukščiausią apdovanojimą – Kultūros Ministerijos Mecenatų medalius.

J. G.: Bet, maestro, jums reikėjo susitarti su orkestru ir dar daugiau, – kad Jūsų veikla dabar šiek tiek keičiasi. Kas labiausiai užgavo muzikantų stygas?

G. R.: Kiek muzikų, tiek skirtingų žmonių, ir aš už juos visus tikrai negaliu atsakyti, bet manau, kad pirmiausia – akiračio praplėtimas; juk ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Pavyzdžiui, jei dabar man kas nors uždraustų diriguoti operą, tikrai jausčiausi kaip praradęs pusę savęs.

D. I.: Manau, kad LVSO muzikantai yra labai ypatingi. Jie ne tik groja, bet ir stebi spektaklį, solistus, jaučia juos. Tai – ne sėdėti orkestro duobėje teatre, kur esi užsidaręs ir nieko nežinai.

G. R.: O šią vasarą per „Pikų damą“ buvome atskirti.

J. G.: Iš tiesų, įdomi patirtis. VU kieme atsidūrėte visiškai skirtingose pozicijose: orkestras ir dirigentas – vienoje pusėje, scena – kitoje... Bet tai dar labai švieži įspūdžiai.

G. R.: Labai švieži ir labai skausmingi. (Juokiasi.)

J. G.: O kodėl skausmingi? Viskas skambėjo puikiai.

G. R.: Aš turiu papasakoti apie pirmą Dalios užmanymą – „Kaukių balių“ Trakuose. Orkestras sėdėjo už dekoracijų scenoje, aš visai nemačiau solistų, o ji sakė: „Tau bus televizorius, tu matysi, tave matys per televizorių, viskas bus gerai.“ Ir aš po to streso jai sakiau: „Dalia, tik daugiau niekada taip nedaryk“, todėl, kad tas išsidėstymas, kai orkestras yra prieš sceną ir dirigentas mato solistus... Jis turi jausti, kaip jie kvėpuoja, tai yra operos tradicijos, nuo Monteverdi laikų, ir jos turi savo prasmę, bet režisieriai vis sugalvoja ką nors naujo: „Va dabar tai bus labai gerai“.

J. G.: Vagneris sugalvojo nukišti orkestrą į labai gilią duobę, kur irgi nieko nesimato. (Juokiasi). Maestro, jūs esate vienas iš pirmųjų dirigentų Lietuvoje supratęs viešumo reikšmę, – jog reikia ir atsisukti į publiką, daug kalbėti, bendrauti su žiniasklaida, edukuoti žiūrovus. Tapote vienu iš pirmųjų viešų veidų dirigavimo pasaulyje.

G. R.: Aš tikrai su tuo nesutikčiau, man sako, kad tuo turėjau užsiimti vos laimėjęs tarptautinius konkursus (H. von Karajano konkursas buvo svarbiausias Vakarų pasaulyje, Maskvos – rytuose) ir t. t. Čia Dalia įnešė tam tikrą viešumo laipsnį. Tuomet kai laimėjau, apie tokius dalykus kaip meno agentai ar viešumas Lietuvos Tarybų Respublikoje tikrai niekas nekalbėjo. Tada už laimėjimus gavau butą ir kitų koncertų – aš galėjau išvažiuoti į kitus miestus! Pirmasis buvo Ryga, o pirmas operos pastatymas – Budapešte...

J. G.: „Bohemiečiai“ įnešė tradiciją reklamuoti klasikinę muziką – kurti kampanijas, kreipti dėmesį į plakatą, spaudos konferenciją. Jei sudarytume sąrašą, kur vyko jūsų spaudos konferencijos: centriniame pašte, palapinėje, – jis būtų labai ilgas ir įdomus.

D. I.: Šaudykloje...

G. R.: Laive...

J. G.: Viskas tam, kad spektaklis aplink save turėtų atmosferą, vieningą su jo mintimi. Paskui, aišku, visi iš jūsų pradėjo imti pavyzdį. Nuo ko jūs pradėjote?

D. I.: Kai priklausai nuo to, kad žmonės ateitų ir pirktų bilietą, tuomet nori pasakoti savo istoriją. Pirmiausia man buvo labai svarbu iškomunikuoti tai, kad „bohemiečiai“ yra kitokie, bebaimiai. Tuo metu Lietuvoje operos solistas buvo nepaprastai rimtas, dažnai pompastiškas, neprieinamas, nesikalbantis, „saugantis balsą“. Pirmoji „bohemiečių“ fotosesija buvo labai simboliška – solistai braidė šaltame Vilnelės upelyje ir tiesiog buvo savimi – jaunais žmonėmis.

J. G.: Dalia Ibelhauptaitė ką tik nupiešė mumyse dar gyvą sakralaus ir nejudinamo operos žanro paveikslą. Ar jis palaipsniui keičiasi?

G. R.: Dalia yra režisierius, kuriantis operos pastatymą kaip filmą. Tai man, kaip muzikantui, tikrai priimtina. Dalia neleidžia solistams žiūrėti į dirigentą, stovėti vienoje vietoje ir gestikuliuoti savo „vokaliniais gestais“, – viskas turi būti pajungta dramai. Bet kai pajungiama dramai ir kuriama tikrai, muzikai tai netrukdo, o kai trukdo, tada mes diskutuojame. Atvejų būna visokiausių, aišku, bet dirigento ir režisieriaus kare, paprastai laimi režisierius, pripažįstu. Kaip mes išgyvenom tuos 20 metų, aš neįsivaizduoju.

D. I.: Aš irgi, nes ant popieriaus aprašius mūsų asmenybes, mes turėjome vienas kitą „sudeginti“ prieš 19 su puse metų.

J. G.: Bet jūs sveiki gyvi, – šeima gyvena toliau. Nepaprastai smalsu atsiversti tą užrašų knygutę, kurioje – būsimi „bohemiečių“ planai, kas bus toliau?

G. R.: Dalią bando suvalgyti Holivudas.

D. I.: Manau, labai svarbu pasakyti, kad VCO niekada nežus, nedings, neišgaruos ir nemirs. Mes visą laiką kursime, būsime kartu. Galbūt tai kartais įgaus visai kitas formas. Mūsų pagrindinė ir didžioji problema esu ne aš ir ne Holivudas, o normalios scenos mūsų lygio pastatymams nebuvimas. Tikro teatro mūsų darbams nebuvimas, kur mes galėtume kurti spektaklius su technologijomis, akustika... Kur tai matyta: savo trupėje turime geriausiais pasaulio solistais pripažintus žmones, o verčiame juos dainuoti tam visiškai nepritaikytose erdvėse...

G. R.: Mano svajonė labai paprasta: kad visas Vagnerio „Nybelungų žiedas“ ateitų pas mus.

D. I.: Aš gi tau pažadėjau, kad iki mirties padarysim! Noriu palinkėti Gintarui, kad padarytume A. Bergo „Lulu“.

G. R.: O dieve....

Visą pokalbį skaitykite žurnale „Nemunas“

2020 11 13 18:02
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt