šeštadienis, gruodžio 4 d.
D. Kazėnaitė atvirai apie prancūzų nacionalizmą ir gyvenimo iššūkius Paryžiuje
Marija Angeloska
Greta Kuliušaitė
Deimantė Kazėnaitė

Nuomonės formuotoja Deimantė Kazėnaitė, pamilusi prancūzą, šiuo metu gyvena tarp dviejų šalių. Savo patirtimi, ką reiškia susidurti su individualistais ir kartais savo nacionalizmą demonstruojančiais prancūzais, pasidalijo atvirame interviu. Ji papasakojo, kaip jos akimis atrodo prancūziška kultūra ir kokių temperamentų skirtumus įžvelgia.

Deimante, šiuo metu gyveni tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Kur širdis traukia labiau?

– Iki sutikdama Nicolo neturėjau planų gyventi kažkur kitur, nes Lietuvoje man labai patinka, ypač Vilniuje. Jis turi didelio miesto privalumus, tačiau nėra varginantis. Paryžiuje daugiau kultūros, žmonių, tačiau sunkesnis susisiekimas, o Vilniuje mes gyvename labai komfortiškai.

Tavo gyvenimo draugas gyvena Prancūzijoje. Ar neplanuojate apsigyventi kartu?

– Laikas parodys.

– Kiek laiko praleidi Lietuvoje ir kiek Prancūzijoje?

– Įvairiai, kaip išeina suderinti darbus Lietuvoje. Dirbdamas su „Instagram“ reklamomis, tu turi visas galimybes derinti darbą su kelionėmis, ko aš ir troškau visą gyvenimą. Kai dirbau vizažiste, nebūčiau galėjusi gyventi tarp dviejų šalių. Beveik dešimt metų pradirbau su makiažais, tačiau esu judėjimo žmogus, man nuolatos reikia kažką keisti ir tobulėti. Aš vis dar turiu tokių klienčių, kurios sako, kad jei sugrįšiu į šį darbą, jos pas mane net į Paryžių atskris. Vizažo aš nepamiršiu, dabar padariau pertrauką, o kaip bus ateityje, pamatysime.

Kuo skiriasi pietiečių temperamentas nuo lietuvių?

– Kad ir koki lietuviai atrodo pikti, visgi mes esame labai kantrūs, o prancūzai yra daug daugiau bumbantys nei mes. Nors jie turi labai daug dalykų, kurių mes Lietuvoje neturime, pradedant nemokamais vaistais, baigiant demokratinėmis teisėmis. Čia yra daug atvažiavusių emigrantų, kurie yra priimti ir valstybės remiami. Čia yra ryškus individualizmas. Žmonėms sunkiau užmegzti ilgalaikius ryšius. Prancūzai yra labai charizmatiški, energingi, o tarp lietuvių vis dar vyrauja konservatyvumas. Moterų yra visokių, joms pasakyti komplimentą yra taip pat lengva kaip kritiką. Aš pati nesu tipinis standartinis lietuvio portretas, nė pro kur netelpu į jį. Manau, kad prancūzai, atvykę į Lietuvą, būtų nusivylę, nes nesu tas ramus žmogus, pati esu labai temperamentinga.

Papasakok, kaip tavo akimis atrodo prancūziška kultūra?

– Čia yra didelė įvairovė, prie ko lietuviai nėra pratę. Prancūzai mėgsta socializuotis, išeiti su draugais išgerti kokteilį ar kavos. Man tai labai sava, nes aš taip ir Lietuvoje gyvenu. Tačiau jie turi labai didelį minusą, kad nekalba angliškai. Vasarą išsiaiškinome faktą, kad Prancūzija yra pirmoje vietoje po Amerikos pagal atvykstančių turistų skaičių ir tik dvidešimt procentų žmonių aptarnaujančiame sektoriuje kalba anglų kalba. Pas juos yra didelis nacionalizmas, jie nori, kad kiti žmonės prisitaikytų prie jų ir kalbėtų prancūziškai.

Su kokiais iššūkiais susiduri būdama Prancūzijoje?

– Su kultūriniais dalykais, kai nežinai, priims tave ar ne. Galbūt sakysite, kad aš tai sureikšminu, tačiau yra žmonių, kurie man rašo, kad aš esu svetimoje šalyje ir ten visada liksiu svetima. Manau, kokį gyvenimą susikursi, taip ir jausiesi. Kiek save prisimenu, visada buvau savarankiška, tėvai manimi labai pasitikėjo, todėl net nesakydavau, kur išeinu. Kartais norisi, kad kažkas kažką padarytų už tave, bet aš greičiau susinervinčiau ir pati pasidaryčiau.

Šiuo metu mokausi prancūzų kalbos, iš tikrųjų yra labai sunku, bet aš pagavau azartą. Žinoma, nekalbu pilnais sakiniais, pusę žodžių pasakau angliškai, pusę prancūziškai, tačiau yra malonu, kai parduotuvėje galiu pati paprašyti maišelio pirkiniams. Socialiniame tinkle „Instagram“ jau sulaukiau kritikos, kad neva mano prancūzų kalba yra tokia pat apgailėtina kaip ir anglų. Bet tie komentatoriai nesusimąsto, kad aš į Prancūziją atvykau vos prieš metus, o kalbos mokytis pradėjau prieš mėnesį. Man tai nesuvokiama, kai aš sutikdavau užsieniečius Lietuvoje, kurie stengdavosi kažką pasakyti lietuviškai, žiūrėdavau į juos su susižavėjimu. Tačiau suprantu, kad plečiant „Instagram“ auditoriją ir brendant į tarptautinius vandenis negatyvo bus.

Pakalbėkime apie gamtą ir architektūrą. Stebint tave atrodo, kad gyveni pasakoje. O kas pačiai labiau prie širdies Prancūzijos miestas ar užmiestis?

– Paryžius yra neapsakomai gražus ir niekas to nepaneigs. Asmeniškai man patinka balansas, kurį turime su Nicolo. Savaitgaliais važiuojame į miestelį, kur kažkada Coco Chanel įkūrė pirmąją savo parduotuvę. Net užmiestyje pastatai kaip pasakų nameliai su atsikartojančiais fragmentais. Todėl nors užmiestyje man ramybė, bet rinkčiausi architektūrą.

Į Lietuvą grįžti dirbti, o kaip atrodo tavo įprasta diena Prancūzijoje?

– Aš ir čia dirbu, tik nuotoliniu būdu. Mes su Nicolo abu labai daug dirbame. Jam patinka veiklios moterys. Man patinka daug dirbti, ir visi darbai bei pajamos ateina iš mano malonumo ir aistros. Linkėčiau to kiekvienam. Galbūt ne visi sau tai leidžia, o aš tai leidau. Man gyvenime tai davė laimės jausmą, kad galiu sau leisti gyventi taip, kaip noriu. Nežinau, kas gali būti geriau. Aš į Paryžių įgriūnu iš tokio įtempto grafiko, kad iš pradžių stengiuosi nurimti ir skirti laiko santykiams.

Paryžius visiems asocijuojasi su meile, o tau?

– Paryžiuje esu buvusi daug kartų, tačiau man niekada čia nekvepėjo romantika, kol iš tikrųjų nesutikau čia savo meilės. Visgi kaip ir visur, kai tu atvyksti ne atostogauti, o gyventi, tai supranti, kad tai yra labai greitas miestas, kuris tave įtraukia ir gali labai lengvai išspjauti.

Esi išskirtinės išvaizdos mergina. Kaip į sulaukiamą dėmesį reaguoja Nicolo?

– Jis jaučia, kad sulaukiu daug dėmesio ir dažnai juokais sako: „Kodėl man niekas nesako, kad gražiai atrodau. Nesuprantu, kur einame, ten visi sako, kokia graži mano draugė.“

O su kokiais iššūkiais susiduriate su antra puse, kai tenka pabūti skirtingose šalyse?

– Pavydo pas mus nėra, jis ateina iš nepasitikėjimo savimi. Mes stipriai pasitikime, nes žinome, kiek daug reiškiame vienas kitam. Jeigu jausčiausi blogai santykiuose, aš juose tiesiog nebūčiau.

Negaliu visų prancūzų vertinti pagal Nicolo, nes jis pats sako, kad nėra standartinis prancūzas. Jie turi daug egoizmo ir individualumo, visi žiūri tik savęs, ir vyrai neskuba įsipareigoti, o su moterimis dalijasi atsakomybėmis po lygiai. Nicolo yra tas, kuris laikosi žodžio. Turėjau vyrų, kurie taip nedarydavo, bet ar tai apibūdina visus vyrus? Nežinau. Tai, kad šalia jaučiuosi laisva ir apskritai visos jo savybės man yra viena didelė vertybė. Manau, kad vyrams nėra su manimi liūdna ir nuobodu. O kam gali būti neįdomu su žmogumi, kuris turi ką papasakoti?

Neseniai keliavote į tavo širdies draugo gimtinę Libaną. Kaip tave priėmė jo tėvai?

– Ne pirmą kartą mačiau jo šeimą. Nepuolu taip toli vertinti, bet jo šeima labai faina ir nėra jokio streso bendraujant. Jie priėmė mane labai gražiai.

Ar nesvarstėte atidėti kelionės dėl dabartinės situacijos Libane?

– Kai vykome į Libaną, negalvojome, kad bus taip blogai, kaip buvo iš tikrųjų. Mums nieko netrūko, bet visada susimąstai, o kas, jei iš visos įtampos prasidėtų riaušės? Šalyje yra pinigų nuvertėjimo krizė. Stinga kuro, o kadangi trūksta kuro, tai ir elektros trūksta. Leidomės liftu iš dvidešimt devinto aukšto ir toks nejaukumo jausmas apėmė, nes bet kada galėjo atjungti elektrą. Kai mačiau, kad žmonės miega šalia benzino kolonėlių, kad gautų kuro, man suspaudė širdį. Ten trūksta vaistų, vaikams mišinėlių. Situacija tokia, kad valdžia baigia šalį nuvaryti į skurdą.

2021 10 27 08:51
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt