ketvirtadienis, rugsėjo 29 d.
D. Morozovaitė: skaitau savo eiles, verkiu ir gyju
Marija Angeloska
Asmeninis archyvas
Aktorė Dalia Morozovaitė

Aktorė Dalia Morozovaitė, neseniai išleidusi savo poezijos knygą „Lytėjimas“, papasakojo, kas paskatino ją rašyti eiles ir kaip iš naujo pažino kūrybiškumą. Ji pasidalijo prisiminimais apie velionį Eimuntą Nekrošių ir jo pasakytus žodžius, kurie pakeitė jos požiūrį į vaidybą.

Apie poeziją ir kūrybą

Anot aktorės, knyga atsirado netikėtai, kaip ir pačios eilės. Iki pirmojo karantino niekada nerašiusi eilių, aktorė visus pribloškė. Anksčiau ji buvo visur skubanti, lekianti ir staiga sustojo, pradėjo piešti ir rašyti.

„Poezijos visai nesupratau, man būdavo sunku ją interpretuoti. Ji man buvo graži, skamba žodžiai, filosofinės mintys, bet aš nesupratau, kaip ją atrakinti. Tam, kad pajustum poeziją, reikia išdrįsti“,– prisipažino menininkė.

Iš pradžių Dalia savo eilėmis pradėjo dalytis feisbuke. Anot jos, tai reikalavo beprotiškai daug drąsos, net pati galvojo, kad yra beprotė, tokių minčių kyla ir dabar. Aktorė sako, jog, suformulavusi savo gyvenimo frazę „Mano kūryba gydo mane ir kitus“, suprato, kad ją gydo žmonės ir poezija. Ji paatviravo, jog niekada taip nemylėjo žmonių, kaip dabar, nes anksčiau viskas būdavo per vertinimo prizmę. Ji vis dar mokosi priimti save, iš lėto išglosto tai, kas buvo kažkada apspjaudyta.

„Drąsos reikėjo būti savimi. Aš skaitau savo eiles, verkiu ir gyju. Kažkas valosi manyje“, – pridūrė D. Morozovaitė.

Pasak aktorės, prieš ketverius metus rytais ji pradėjo skirti laiko maldai ir buvimui su savimi. Tuo metu išgyvenusi sunkų laikotarpį, per kurį galvojo, kaip išbūti ir nenumirti, suprato, kad rašymas yra bendravimas su Dievu. Prisipažino, jog kartais stebisi savo gyvenimu, kodėl viskas vyksta taip ryškiai, bet išmoko viską priimti, nes žmogus be išbandymų neaugtų.

„Mes turime savo kelią, ir, kai mes įsivaizduojame, kad viską tvarkome patys, tai truputį juokingai atrodo, nes esame vedami ten, kur turime eiti. Kai buvo labai sunku, aš sėsdavau ir piešdavau, ko nesu gyvenime dariusi. Piešdavau iš sielos gelmės, ir tai buvo toks ryškus piešimas. Atrodė, kad kažkokiam vakuume esu, kur man saugu ir gera. Pirmą kartą aš taip išjaučiau meną, žmogų, kuris kuria meną, ir po to norėjau kažką pasakyti“, – sakė D. Morozovaitė.

Už supratimą, kas yra vaidyba, dėkoja E. Nekrošiui

Po penkiolikos metų vaidybinės patirties pirmą kartą D. Morozovaitė atėjusį į atranką pas E. Nekrošių suprato, kas yra vaidyba ir aktorinis. Režisieriaus pasakyti žodžiai „Dalia, tu esi paslaptis, gamta, menininkė“ aktorei padėjo suvokti, kad nuo to, nuo ko ji bėgo, yra ašis, į kurią privalo atsiremti.

„Kiekvienas žmogus nesiremdamas į kitus gali atrakinti save, tik reikia rasti labai gerą mokytoją, kuris ne save įteiktų, o išlaisvintų žmogų. Man toks buvo E. Nekrošius. Atsidūrus šalia jo man pavyko ne vaidinti, o būti“, – prisipažino Dalia.

Eidama į spektaklio „Cinkas“ atranką bijojo pasirodyti kvaila. Ją gąsdino jo aura, nes buvo tiek daug visko prisiklausiusi. Tačiau kartu buvo ir juokinga, nes ėjo pas tokį grandą neturėdama kuo pasigirti. Kai ją atsirinko, aktorė teigia, kad įvyko toks gražus dalykas, kad pajuto, jog su E. Nekrošiumi jie yra giminingų sielų. Jos niekas taip nesuprato, kaip jis, įvyko lūžis, jie tapo draugais. Tylūs draugai, kuriems nereikėjo laikytis už rankų, tai buvo empatiška bičiulystė.

„Į repeticijas pradėjau eiti visai kitaip nei prieš tai. Jei reikėtų nupiešti mūsų repeticijas, tai nupieščiau taip, kad ant jo galvos yra šalmas su vamzdeliais į kiekvieno aktoriaus smegenis. Pusiaukelėje norėjau jį suspardyti, galvojau, aš nieko nesuprantu, kas vyksta“,– prisimena aktorė.

Nors dar būdama maža pajuto, kad yra menininkė, ji visada bijojo to žodžio ir niekada garsiai jo nesakydavo. Neseniai Maskvoje gastrolėse buvusi D. Morozovaitė prisiminė jausmą, kaip jautėsi iš kaimo atvažiavusi studijuoti į Vilnių. Anot jos, gyvenimas nėra tik mažytė dalelė, jis taip išsiplečia ir ta kelionė yra tokia žavinga, kad su vienu iššūkiu tu gauni tūkstančius iššūkių šalia, tik svarbu nepasimesti, susikoncentruoti į savo kelią ir nesiblaškyti.

Apie gyvenimo iššūkius

„Tai taip žavu, kad viską patyriau pati, ir su džiaugsmu priimu savo klaidas. Jos mane ugdo, nesigėdiju jų. Būna, kad išgyvenu savo klaidas jautriai, bet pagalvoju, kaip aš augčiau be to“,– sakė D. Morozovaitė.

Paklausus, kaip išgyveno laikotarpį, kai neturėjo vaidmenų, aktorė sako, kad iš pradžių nuolatos galvodavo, kada ją pakvies, bet vėliau viską labai gerai pamatė iš šalies. Pradėjo galvoti, ką savo gyvenime norėtų daryti iš tikrųjų.

„Manau, visiems žmonėms ateina gyvenime metas, kai pradeda mąstyti, apie ką aš gyvenu. Negi tik apie tuos blizgučius? Labai myliu teatrą ir visi klausia, kur dingau, bet dabar aš to nenoriu. Ne apie tai gyvenu. Man pasidarė neskanu šaipytis iš žmogaus. Kodėl aš turiu rodyti, kas yra blogiausia žmoguje. Aš esu menininkė, kultūros žmogus, noriu, kad teatras jaudintų, kad išėjęs iš spektaklio žiūrovas būtų pakilios būsenos, sujaudintas, sukrėstas, galbūt apsiverkęs, o ne susmukdytas, pasityčiojęs iš kitų, kad paslėptų savo menkavertiškumą.

Mes visi jaučiamės menkavertiški ir per tai ieškome tų blizgučių, kaukių, profesijų, dangstomės luomais. Kaip išlikti žmogumi būnant mėlyno kraujo ir kaip išlaikyti orumą būnant baudžiauninku, kas mes ir esame iš tikrųjų“, – samprotavo Dalia.

Menininkė neslepia, kad gyvenime buvo iššūkių. Atrodė, kad nieko blogo nedaro, bet yra tokia nuskriausta, jos niekas nepaiso. D. Morozovaitei patinka priimti, kad ji yra silpna, tačiau tame silpnume slypi tokia didelė galia ir ji visur eina širdies keliu.

„Kai žmogus koncentruojasi tik į savo svajonės išsipildymą, jis prabėga viską. Iki rezultato vyksta stulbinančiai gražus procesas, ir jei mes jį prašokame, apsivagiame. Siekiamybė yra, bet gyvenimas ne apie tai. Tie, kurie ieško šviesos, visada nueis į šviesą. Nors kelias tikrai nėra lengvas“, – sakė aktorė.

2021 12 25 19:02
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt