trečiadienis, sausio 27 d.
Daug prieštaringų ir keli neblogi
tiesa.com

Protesto banga į Seimą neša daug prieštaringų asmenybių ir kelis žurnalistus bei profesorius. Kas juos vienija?

 Nors iš 1004 „Vilmorus“ likus mėnesiui iki rinkimų apklaustų Lietuvos gyventojų tik 3,9 proc. atsakė ketinantys balsuoti už „Drąsos kelio“ partiją, iš bendro skaičiaus atėmus beveik 12 proc. tų, kurie nesiruošia dalyvauti rinkimuose, susidarė 6,5 proc. potencialių rinkėjų, remiančių buvusią teisėją Neringą Venckienę. Kadangi prieš keletą mėnesių panašios apklausos rodė, kad šio naujadaro populiarumas siekia apie 1 proc., „Vilmorus“ žinia padarė įspūdį.

N.Venckienės gerbėjai nudžiugo, informaciniai rėmėjai suskato „palaikyti užimtą aukštumą“, o didžioji visuomenės dalis – vieni tyliai, kiti garsiai – reikšti nuogąstavimus dėl to, kiek dar sumaišties plūstelėtų iš Seimo, jei į jį patektų kompanija, vedama naujokės politikės, kuri, būdama teisėja, viešai ragino žmones „pasidaryti teisingumą patiems“.

„Neabejotinai, tame sąraše yra labai daug prieštaringų asmenybių“, – atlaidžiai šypsosi apžvalgininkas Tomas Dapkus radijo laidoje, – „bet pirmajame sąrašo dešimtuke yra ir žmonių, kurie būtų tikrai neblogi Seimo nariai. Keletas žurnalistų, keletas profesorių... Nėra tai labai siaubingas dalykas.“

Turbūt su panašiomis atlaidžiomis šypsenomis buvo vertinamas ir pirmasis Tautos prisikėlimo partijos dešimtukas prieš ketverius metus. Tik ar žmonės dabar nesigėdija savo tuometinių šypsenų ir atiduotų balsų už politinį darinį, akumuliavusį protestą prieš amžinai blogą gyvenimą?

Dabar jau aišku, kad ano sąrašo vedlys, patraukęs į savo orbitą ir nepriklausomų kandidatų, savo tikrąją politinę karjerą baigė daug anksčiau, nei kas nors pastebėjo. Vos tapęs „vienu iš trijų“, Arūnas Valinskas nustojo vienyti ir vesti savo bendražygius, o tie ir pažiro ieškodami naujo patrono ir keldami politinės krizės valstybėje bangas. Asmeninis nuotykis, kurį laiką maskuotas kaip rimta politinė karjera, taip ir liko nuotykiu.

Pažįstu žmogų, kuris į politiką su „Drąsos keliu“ pakilo ne trokšdamas nuotykių ar lengvų pinigų. Jis pajuto norą ir galimybę būti geresniu politiku nei tie, kuriuos matė per televiziją. „Pasitikiu pirmosios vyriausybės ministru ir Prezidento V. Adamkaus patarėju D. Kuoliu, jo politinė patirtis neleis mums padaryti rimtesnių klaidų“, – sakė jis, kai Garliavos gaivalas dar nebuvo susiskaldęs į tris dalis. Neteko su juo pabendrauti dabar, kai jį į rinkimus jau veda N.Venckienė, pareiškusi, kad „Drąsos kelias“ negali jungtis su D. Kuoliu, kol „nebus ištirti ir išsklaidyti įtarimai dėl 4 mln. Lt, kuriuos susižėrė jo vadovaujamas Pilietinės visuomenės institutas.“

Tačiau neteko girdėti, kad mano pažįstamas viešai apgintų nebūtais dalykais apkaltintą politinį autoritetą, kuriuo jis ką tik taip pasitikėjo, kuris taip padėjo tai pačiai N. Venckienei visuomenės akyse tapti kovotoja už tiesą.

Stebėdamas, kaip šių kovotojų „už mergaitę“ sąraše liko tik labai daug prieštaringų asmenybių ir vos keletas žurnalistų bei profesorių, negali neprisiminti esminio skilimo, įvykusio gerokai anksčiau. Tiesioginėje TV laidoje Valdas Vasiliauskas, vienas iš tų keleto žurnalistų, su šypsenėle kruopščiai išvardijo visus valstybės institucijas apskėtusius pedofilus. Tiesa, tik jų inicialus... „Bet juk taip negalima...“ – spontaniškai sureagavo kitas laidos dalyvis D. Kuolys. Tačiau atsako nesulaukė.

Vis dėlto, didžiausią moralinę klaidą „Drąsos kelio“ dalyviai ir rėmėjai daro ne tada, kai yra išduodami buvę bendražygiai. Visi jie pateisina akivaizdų faktą, bjaurų nusikaltimą, įvykdytą visų mūsų akyse – tai, kad tėvas paviešino savo vaiko savadarbės apklausos įrašus. Pavertė jį savo kovos įrankiu. Ten, kur nekaltas žmogus tampa įrankiu, negali būti tiesos.

2012 10 02 09:40
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt