šeštadienis, gruodžio 4 d.
E. Žičkus – atvirai apie pramogų pasaulio užkulisius ir nematomą žurnalistikos pusę
Marija Angeloska
Ana Rosso
Edvardas Žičkus

Prodiuseris ir TV laidų vedėjas Edvardas Žičkus atvirai prakalbo apie pramogų pasaulio užkulisius: „Gerbiu tuos žmones, kurie kalba tik tada, kai turi ką pasakyti, kai kiekviena pasakyta mintis veža, o jei peroksidinė blondinė vėl samprotauja apie santykius ir tariamas vertybes – man tiesiog juokinga“, – interviu metu sakė žurnalistas. Jis teigė, jog žmonių, kurių kraujyje užkoduota žurnalisto DNR, yra vienetai, kad jauni žurnalistai, susidūrę su iššūkiais, nuleidžia rankas. Taip pat papasakojo apie savo kelią, kiek reikėjo stengtis, kad atsidurtų televizijoje ir pelnytų pašnekovų pasitikėjimą.

Televizijoje esi jau dvidešimt trejus metus, kokia buvo pradžia? Juk viskas turėjo būti kitaip nei dabar.

– Kai dar buvau paauglys, moksleivių namuose buvo videostudijos būrelis, kuriame vesdavau laidas. Ten išmokau filmuoti, montuoti, kalbinti, kaip man tuomet atrodė. Tikroje televizijoje atsidūriau šešiolikos metų, kai nužingsniavau į Šiaulių regioninę televiziją ir pasisiūliau nemokamai dirbti tam, kad visko išmokčiau. Žinoma, dariau juodą darbą, tik po kiek laiko man leido pradėti filmuoti, viskas vyko mažais žingsneliais. Jei atvirai, kai ėjau ten, aš tikėjau, kad iš karto turėsiu galimybę rengti interviu. Nors niekada neturėjau ambicijų vesti TV laidas, labai norėjau kalbinti žmones. Džiaugiuosi, kad karjeros laiptai kilo nuo žemiausio ir dabartinio. Taip turėjau galimybę daug ko išmokti. Lig šiol montažinėje puikiai sugebu pats sujungti tris dalykus: tekstą, vaizdą ir muziką. Kartais sėdėdavau naktimis ir galvodavau, kur galėjau būti girdėjęs garso takelį, kuris tiktų reportažo dramatiškoje vietoje. Tais laikais nebuvo „YouTube“, „Spotify“, tik milijonai kasečių, tad jas prasukinėdamas ir ieškodavau reikiamų muzikos garsų. Taip žingsnis po žingsnio ir atsidūriau ten, kur esu dabar.

Iš pradžių dirbai naujienų laidoje. Darbas žinių tarnyboje yra labai monotoniškas palyginti su gyvenimo būdo žurnalisto kasdienybe. Ar nebuvo nuobodu?

– Ar gali atrodyti nuobodus darbas televizijoje, kai esi moksleivis? Tik vėliau, kai atvažiavau studijuoti į Vilnių ir pradėjau dirbti Vilniaus regioninėje televizijoje, pradėjau ieškoti savęs kaip žurnalisto, nes man paskirta sritis – politika – buvo vienas nuobodžiausių dalykų, nes visos mano dienos atrodė vienodai. Rytas prasidėdavo Seime, perpiet su operatoriumi vykdavome į Vyriausybę ar į spaudos konferenciją prezidentūroje ir tada grįždavome į redakciją susimontuoti medžiagos. Kitą dieną atsikeli – ir vėl tas pats. Tada supratau, kad žurnalistika tampa ne tuo, apie ką svajojau. Aš norėjau gyvasties, o tai, ką dariau, buvo valdiška, tik skaičiai ir komentarai. Pradėjau ieškoti, ką galėčiau daryti kito, rašiau įvairiems prodiuseriams ir taip atsitiko, kad iš kelių atrašiusiųjų mums geriausiai auros sutapo su Rūta Mikelkevičiūte, kurios komandoje pradirbau šešerius metus.

Tavo akimis, koks pramogų pasaulis buvo anksčiau ir koks yra dabar?

– Buvo metas, kai mūsų žvaigždės ir žvaigždutės buvo pamėgusios žaisti Holivudą. Skėčiai, apsauginiai per vestuves, slaptos piršlybos, apie kurias prieš tai pats nutekini informaciją žurnalistams, o vėliau viešai stebiesi, kodėl jie tave persekioja. Kokie paparacai? Kokie persekiojimai? Mes gatvėje galime sutikti Andrių Mamontovą, Juozą Statkevičių ar Gitaną Nausėdą ir nė paskui vieną nematome būrio kamerų. Bet, jei tu rezgi romaną su kita garsenybe ir prieš tai per „messengerį“ parašai keliems portalų žurnalistams, kur būsi, tai ir sulauki „paparacinių kadrų“. Bet, kai apsivers plokštelė ir po kelių savaičių, neduok Dieve, pasibaigs tas romanėlis, jau nebenorėsi dėmesio, bet vis tiek jo gausi. Gerbiu tuos žmones, kurie kalba tik tada, kai turi ką pasakyti, kai kiekviena pasakyta mintis veža, o jei peroksidinė blondinė vėl samprotauja apie santykius ir tariamas vertybes – man tiesiog juokinga.

Ar per tiek metų tavęs nevargina pramogų pasaulio netikrumas? Viešai kuriami prabangūs įvaizdžiai, o realybėje – gyvenimas nuomojamame butelyje?

– Kai socialiniuose tinkluose panaršau žinomų žmonių anketas – nenustoju stebėtis, kaip ten viskas gražu ir blizga. Man visada kyla klausimas, kam vaidinti rožinį gyvenimą. Juk realybė netaps gražesnė, jei tu ją suvaidinsi. Esu atostogavęs viešbutyje, kuriame buvo ir Barakas Obama, labai gerai atsimenu, kai susipažinome su to viešbučio savininkų šeima ir jie man pasakojo, kaip atvykusios kelios Lietuvos popscenos garsenybės nusipirko po kokteilį ir per kelias valandas apibėgo visą viešbutį, kuriame lankėsi tik kelias valandas. Jos pasikeisdamos maudomukus, skareles fotografavosi visur, kur tik buvo įmanoma. Tada pamačiau, kad visi mūsų portalai mirgėjo nuotraukomis apie tų merginų prabangias atostogas, nors realybė gi visai kitokia, kai tu ateini pasidaryti nuotraukų prie skolintos palmės.

Daugelis pasirodę eteryje vos kelis kartus sužvaigždėja. Kaip tau pavyko išlikti žemiškam ir neužriesti nosies?

– O kada aš galėjau turėti tam laiko? Aš nelabai suprantu, ką reiškia sužvaigždėti šalyje, kurioje yra mažiau nei trys milijonai gyventojų ir mes vieni kitus pažįstame. Antra, aš darau labai žemišką darbą. Prieš mūsų susitikimą iki trijų nakties išvarvėjusiomis akimis šifravau interviu. Niekada nebuvau žmogus, kuris tik ateina ir paskaito kažkieno tekstą, aš visada buvau ir liksiu tas, kuris sugalvoja idėją, surenka telefono numerį ir skambina įkalbinėti žmogų ateiti paatvirauti į laidą. Man yra tekę matyti kolegų, kurie užriesdavo nosį po pirmųjų pasirodymų ekrane, bet aš jame esu jau daug metų, ir jei kažkas man pasakytų, jog užriečiau nosį, tai man būtų didelis šauktukas, kad kažką darau ne taip arba kad turiu per daug laisvo laiko, o jo aš tikrai neturiu.

Koks jausmas kalbinti pasaulinio lygio žvaigždes? Juk tai ne tik žurnalisto, bet ir kiekvieno žmogaus svajonė.

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai nieko nereiškia. Reikia nueiti ilgą kelią, kol prie jų prisibeldi. Aš užaugau su „Depeche Mode“ muzika, ir kai per savo trisdešimtąjį gimtadienį kalbinau juos Paryžiuje, be abejo, buvo jaudulys. Hugh Hefnerio interviu man buvo vienas paskutiniųjų, kurį jis davė prieš mirtį ir kuriuo pasidalyti vėliau manęs paprašė net BBC. Lygiai taip pat buvo ir su „Queen“ įkūrėju Bryanu May'umi, kai po mūsų interviu jo atstovai susisiekė su manimi ir paprašė leidimo interviu paskelbti jų oficialiame puslapyje, nes Bryanui labai patiko klausimai ir jis retai kažką įsileidžia į savo namus.

Kokia tavo paslaptis, kaip prakalbinti pašnekovą? Juk tai nėra tik senų draugysčių padarinys.

– Manau, kad visose gyvenime srityse žmogui padeda nuoširdumas. Svarbiausia – aukšti moralės standartai, niekada nemeluoju pašnekovui, apie ką kalbėsime. Aš žinau, kad žmogus išėjęs po filmavimo bus pakilios nuotaikos, net jeigu išsikalbės apie asmeniškiausius dalykus. Svarbu ne tik išklausyti, bet ir sukurti jaukią atmosferą pokalbiui, kad nebūtų įtampos. Kartais man tenka atsidurti ir kitoje barikadų pusėje, kai mane kalbina, ir jeigu jaučiu diskomfortą, aš visai nenoriu atsiverti. Mes gyvename labai mažoje šalyje, ir jeigu kažkas išeis nuskriaustas po filmavimo, ne taip pakalbintas, jis pasakys dar penkiems savo bičiuliams, o tie bičiuliai dažniausiai yra iš tos pačios srities, tad vieną dieną ir jiems man reikės skambinti ir kviesti į laidą, bet jie jau žinos blogąsias patirtis iš kitų pašnekovų.

Ar yra žmonių, kurių nenorėtum antrą kartą kalbinti?

– Žinoma, yra, bet yra ir tokių, kurių nė už ką nenorėčiau kalbinti ir pirmąjį.

Nejaugi per tiek metų nebuvo taip, kad norėtum pasitraukti iš televizijos?

– Televizija yra nedėkinga tuo, kad vieną sezoną tu gali būti populiariausios laidos vedėjas, o kitą – tavęs tiesiog nebereikės. Būdavo etapų, kai nebuvau eteryje gal pusę metų. Esu pagalvojęs, ką galėčiau daryti be to, ką moku. Jei leistis į svajones, tai norėčiau turėti savo viešbutuką šalyje, kurioje ištisus metus šilta, ir, manau, būčiau nuostabus savininkas, kuris galėtų ten sėdėti ir rašyti knygas.

Kuo skiriasi darbas komerciniuose kanaluose nuo nacionalinio transliuotojo?

– Kokybiška žurnalistika visur yra kokybiška. Aš visada buvau laidų kūrėjas, kuris išsikeldavau labai aukštus reikalavimus, nesvarbu, kokioje televizijoje dirbau. Niekada nekalbinau banditų žmonų ar plastikinių dainuojančių gražuolių, o jei kalbinu Dalią Grybauskaitę, tai įdomu ir kokybiška jos klausyti visur.

O kaip keičiasi žiūrovų auditorija bėgant metams?

– Keičiasi, ir man lygiai taip pat įdomu tai stebėti. Kažkada vienas kolega apibūdino mane, kad esu visų močiučių ir mamų numylėtinis. Vėliau, kai keitėsi laidų formatai, auditorija išsigrynino ir paaiškėjo, kad mano žiūrovai – didžiausią perkamąją galią turintys žmonės. Maždaug keturiasdešimt procentų vyrai ir šešiasdešimt procentų moterys. Būna taip, kad garbingas pareigas užimantys mūsų šalies atstovai parašo man ir pagiria laidas, tačiau būna ir taip, jog jaunimas parašo į instagramą, sakydami, jog mano balso klausosi nuo vaikystės. Ir tada suprantu, kad mano auditorija yra tiesiog žmonės, mėgstantys kokybišką žurnalistiką.

Ar vaikystėje aplinkiniai galėjo nuspėti, jog pasirinksi žurnalisto kelią?

– Tikrai ne, nes vaikystėje aš buvau eksperimentatorius, veržiausi į įvairius būrelius. Iš mamos paveldėjau savybę skaityti knygas ir iki šiol labai daug jų skaitau. Mokykloje labai gerai rašydavau rašinėlius ir apskritai visi dalykai, kurių reikia žurnalistikai, man sekėsi gerai: lietuvių kalba, dailyraštis, istorija, rusų ir anglų kalbos, raiškusis skaitymas. Namuose parodijuodavau TV ekrane matomus diktorius garsiai skaitydamas knygas.

Dar būdamas studentu jau buvai daug pasiekęs. Kaip į tai reagavo grupės draugai? Kokie buvo jūsų tarpusavio santykiai?

– Studijavau legendiniame kurse, jei jį galima taip pavadinti, nes į jį buvo susirinkę kažkada studijas metę arba ilgus metus žurnalistais dirbantys, bet kitų profesijų diplomus turintys žmonės. Mano grupės draugai buvo Henrikas Vaitiekūnas, Rita Miliūtė, Gediminas Jaunius ir daugybė kitų jau tuomet visiems puikiai žinomų žurnalistų. Atsimenu, kaip pirmame kurse su H. Vaitiekūnu buvome grupiokai, o trečiame – jis jau tapo mano dėstytoju. Tai buvo labai įdomus kursas, kuriame jaučiausi žalias, ir tai, kad kažkur dirbau, nieko nereiškė, nes tuo metu, pavyzdžiui, R. Miliūtė jau vadovavo tuometinei Lietuvos televizijai.

Ko trūksta jauniems žmonėms, kad jie atrastų savo darbo vietą? Juk kasmet žurnalistikos diplomus gauna šimtai studentų, o apie tai, kad laisvų darbo vietų yra, bet nėra gerų specialistų, kalba kone kiekvienas prodiuseris ar žiniasklaidos redaktorius.

– Visą laiką kartojau, kad žurnalistika nėra tik profesija, tai – gyvenimo būdas. Žmonių, kurie gimsta su užkoduotu žurnalisto DNR, yra vienetai. Deja, kai universitetai ar kolegijos išleidžia studentus su diplomais rankoje, tai nieko nereiškia, prie to reikėtų pridėti gyvenimo patirties diplomą su savo asmeninėmis savybėmis. Jau daug metų esu darbdavys ir, kai žmogus, pabaigęs studijas, nesugeba net motyvacinio laiško parašyti loginiais sakiniais, tai apie ką mes kalbame. Vienu metu mes ieškojome labai daug darbuotojų, bet kai kurie jauni žmonės ateina be kūrybinės gyslelės, be jokio už nugaros turėto kontaktų sąrašo, be patirties ar įsivaizdavimo, ką turės dirbti. Kai aš jiems pasakau, kad mokėsiu norimą atlyginimą ir paklausiu, ką jie duos redakcijai, jie žiūri į mane išsprogusiomis akimis ir atsako, jog mokėsi ketverius metus. Dauguma žmonių, pabaigę žurnalistikos studijas, yra per silpni šitam darbui arba susidūrę su pirmais iššūkiais nuleidžia rankas, arba leidžiasi į kitus eksperimentus. Šiuo metu labai populiaru būti komunikacijos ar viešųjų ryšių specialistu. Yra banali frazė, kad pusę gyvenimo dirbi savo pavardei, o vėliau pavardė dirba tau, gal tai per skambi frazė, bet tame yra racijos.

2021 11 02 00:20
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt