ketvirtadienis, gruodžio 3 d.
Emigranto dienoraštis: „Draugausiu su bet kuo, kad tik būtų lietuvis“
tiesa.com

Gyveni Anglijoje nebe pirmus metus, bet vis dar nežinai, kuo tikėti, o kuo – ne? Nuo šiol nosį kur nereikia kaišiosiu ir savo kailiu išbandytomis patirtimis su tavimi dalinsiuosi aš – blogerė Morta. Mano rubrikoje, kiekvieną savaitę rasi naują įrašą apie tai, kas man patinka, nepatinka ar tiesiog atrodo keista Britanijoje. Nesistebėk, jei kurią dieną parašysiu ir apie tave.

Lankydamasi įvairiuose renginiuose, kuriuos mėgsta ir kiti lietuviai, pastebėjau keistą tendenciją – lietuvaičiai Londone į viešas vietas retai eina dviese. Išimtis – pasimatymai. Ta tendencija ypač ryški socialiniuose tinkluose.

Tarkim, statistinis lietuvis Tomas užsimano nueiti į SEL koncertą. Užuot pasikvietęs savo draugą, kuris, tikėtina, gyvena kitame mieste ar net šalyje, „Facebooke“ Tomas sukuria grupę, prie kurios prisijungti pakviečia VISUS savo pažįstamus, ir juos kviečia kartu eiti į koncertą.

Žinoma, norinčiųjų atsiranda daug, visi drauge perka bilietus, prieš renginį susitinka „apšilti“ ir atrodo perdėtai mieli bei draugiški. Visada. Dažniausiai prie Tomo siūlomų pramogų prisijungia vis tie patys žmonės, vidutiniškai jų susirenka apie 20–50 ir jie vieni kitus pažįsta bent jau „iš matymo“. Tokie susitikimai kažkuo primena išleistuvių balius, o susirinkusiųjų skaičiumi – neblogas vestuves.

Atėjau į vieną tokį, prisėdau prie „iš matymo pažįstamų“ merginų, o jos pradėjo tarpusavyje glėbesčiuotis, bučiuotis ir jau lenkėsi prie manęs. Ištiesiau ranką susipažinimui su viena, nė karto nematyta, ir atsargai įspėjau, kad manęs nebučiuotų. Ta ir sako:„Aš tave pažįstu, gi buvom susitikę ten... kur ten... neprisimenu.“ Galvoju, jo – Vienaragio krikštynose ar Velykų kiškio laidotuvėse, kur, tikriausiai, buvau netyčia užklydusi. Buvo keista, kad į renginį susirinko šitiek daug lietuvių, kažkodėl vieni kitus vadinančių draugais. Maždaug taip, lyg „Foje“ gerbėjai, susirinkę į koncertą Vingio parke, vieni kitus vadintų draugais.

Kalbantis su viena apie madą staiga prieina kitas ir klausia: „O kaip gyvena tavo šuo?“, tada ankstesnioji pašnekovė nusisuka ir greta stovėjusio vaikino pasiteirauja, kaip sekasi jo šeimyninis gyvenimas. Galiausiai mano pašnekovė dingsta, nes užsikalba su kitu. Stoviu kaip mietą prarijus ir galvoju: „Kill me. Kill me now!“ Tarsi būčiau atsidūrusi seriale „Draugai“, tik šiuo atveju jų žymiai daugiau nei šeši, ir dauguma – kažkokie įtartini, dėl tik jiems vieniems suprantamų priežasčių dedasi mane pažįstantys ir kalba kaip su pusmetį nematyta pussesere. Varčiau akis ir meldžiausi, kad grupė greičiau pradėtų groti.

Kitą pastebėtą draugysčių Anglijoje tendenciją pavadinčiau „draugausiu su bet kuriuo lietuviu“. Lietuviai bendrauja su kaimynais, draugų draugais, pažįstamų pažįstamais ir visais iš eilės, nors jų, pažiūrėjus iš šalies, absoliučiai niekas nesieja. Paklausiu tokio vieno, kodėl leidžia laiką su akivaizdžiai jam nepatinkančiu žmogumi, o tas atšauna: „Vis geriau negu vienam.“ „Ačiū, gal aš verčiau viena paslampinėsiu“, – pagalvoju, bet nutyliu.

Panašiai renkamasi ir antroji pusė. Tarp darbų ir namų pasiklydę lietuviai nueina į klubelį ar bariuką, kuriame, žinoma, renkasi kiti lietuviai. Užkalbina merginą ar vaikiną ir iš paskutiniųjų stengiasi užmegzti santykius.

Kitas variantas – pažinčių skelbimai, vis labiau populiarėjantys tarp tautiečių emigrantų. „Labukas mergites. Si vakariuka man liudna, gal tu esi ta liekna tamsiaplauke, kuri mane prablaskis?“ – tokie skelbimai tik truputį pašiurpina, tačiau neverčia susirūpinti tautos ateitimi. O va malonūs ir, atrodo, nuoširdūs bandymai internete ar laikraštyje rasti ilgalaikį partnerį tikrai gerokai nuliūdina. „Esu simpatiškas 26-erių vaikinas, ieškau panelės rimtai draugystei. Gyvenu Walthamstow.“, – va čia tai beviltiškumas kalba. Jauni žmonės atvyksta į didelį miestą, kur visos meilės, draugai ir galimybės po jų kojomis, tačiau ieško įsivaizduojamų draugų jų net nematydami. Svarbiausia, kad būtų lietuviai, ir būtų gerai, kad netoli gyventų. Reiškia, bus įmanoma bendrauti kasdien.

Poros susitikinėja net nesuprasdamos, patinka ar nepatinka, svarbu – yra su kuo į kiną nueiti. Kad būtų pigiau, apsigyvena kartu, laikui bėgant dažnas pastebi, kad ne į tas roges įlipo, bet „ką jau čia geriau besusirasi toj Anglijoj, aš nenoriu juodžio ar babajaus“, – kaip dažnai sako akivaizdžiai savo ir vaikino santykiais nepatenkinta mano draugė.

Darosi aišku, kad lietuvius svetur į krūvą traukia tiesiog tautybė. Jie renkasi į klubus, bendruomenes ar tiesiog penktadieniais kartu geria alų, nors gyvendami Lietuvoje neeikvotų savo laiko. Prisipažįstu, aš pati, bendraudama su kai kuriais asmenimis, aiškiai suvokiu, kad jei šalia gyventų mano draugai, nė akies krašteliu nepažiūrėčiau į tuos, su kuriais skubu susitikti savaitgaliais. Kad ir ta mergina, su kuria, matyt, matėmės kiškio laidotuvėse.

Esu tikra, išvykusi iš Anglijos po gero mėnesio nebeprisiminčiau net jų vardų, jeigu ne galingasis „Facebook“. Ei, jūs, emigrantai! Ar tikrai mėgstate žmones, kuriuos vadinate draugais?!

Morta

2014 02 05 08:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt