šeštadienis, gruodžio 4 d.
G. Glemžaitė: aktorius gyvenime yra pervargęs dėvėti kaukes
Marija Angeloska
Asmeninis archyvas
Mantas Stonkus ir Gelminė Glemžaitė

Retai dalijanti interviu aktorė Gelminė Glemžaitė atskleidė, ką jai teko suvaidinti, kad įstotų į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir kokius pavojingus gyvybei dalykus darydavo etiudų metu. Atvirai papasakojo apie vaidmenis, scenos žmonių narciziškumą, kritiką ir savirealizaciją. Taip pat prisipažino, kad yra svarsčiusi, jog aktorės profesijos nesilaikys įsikibusi visą gyvenimą.

Studijavai Aido Giniočio kurse, ar pameni savo stojamuosius?

–Labai giliai įstrigęs šis etapas. Per tris dienas, kol vyko stojimai, buvo daug streso ir ašarų, nes aš labai norėjau pakliūti į akademiją, o stojančiųjų buvo apie tris šimtus. Tuo pat metu Jonas Vaitkus rinko kino aktorių kursą. Kanditavau į abi vietas ir nors toli nuėjau ir pas J.Vaitkų, tačiau galiausiai įstojau pas A.Giniotį. Pamenu, kad jis man liepė suvaidinti dramblį ant scenos. Nežinau, jam gal buvo juokinga, kad aš labai maža, todėl davė tokį gyvūną vaidinti, bet kaip vėliau pasakė, jis mane priėmė būtent dėl to, kaip aš tą dramblį suvaidinau.

Koks įsimintiniausias nuotykis buvo nutikęs akademijoje?

–Įsimintiniausi momentai tie, kurie buvo pavojingi gyvybei. Vaidinant etiudus teko daryti beprotiškus dalykus, ir trečiam aukšte, lauke, ant palangės išlipus stovėti ir laukti, kada reikės netikėtai įbėgti į sceną ir ugnimi spjaudytis. Pamenu, kai spjaudžiausi ugnimi, man vos neužsidegė plaukai.

Ar tėvams buvo staigmena, kai pasakei, jog stosi į LMTA?

–Aplinkoje buvo daug draugų ir meilių iš teatro pasaulio, todėl visada buvau šalia to ir man tai atrodė labai artima. Man nuo mažens patiko vaidinti, lankiau vaidybos studiją su kuria važinėdavome po renginius ir mokyklas. Man sekėsi gerai, todėl vienuoliktoje klasėje galutinai apsisprendžiau, jog noriu su tuo sieti savo ateitį. Tėvai nebuvo nustebę ir labai palaikė.

Dauguma aktorių sako, kad akademija yra išgyvenimo mokykla. Kokia ji buvo tau?

–Tie žmonės tikrai nemelavo, nes tai tikrai išgyvenimo mokykla. Visi sakydavo, kad bus labai sunku, reikės daug dirbti, bet kol pats to neišgyveni, tol nesupranti ką tie žmonės turi omeny. Pirmi trys metai yra labai intensyvūs, tavo gyvenimas kardinaliai pasikeičia. Tu nebeturi laiko kitoms veikloms, neturi laiko bendrauti su senais draugais, net su šeima susitikti yra sudėtinga. Kiekvieną dieną, net ir savaitgaliais, nuo aštuonių ryto iki dešimtos vakaro tu būni akademijoje. Visas tavo pasaulis sukasi tik apie teatrą. Nuolatos bijai, kad iškrisi iš kurso arba, kad tave išmes, nes tai natūrali praktika, kiekvienais metais maždaug pusė įstojusiųjų iškrenta, nes neatlaiko krūvio. Pradžioje save vertini pagal, tai kaip vertina tave dėstytojai ir jei tau nepavyko suvaidinti etiudo, tai pradedi galvoti, kad esi nevykęs žmogus. Akademija yra kaip savivertės ugdymo mokykla, kuri taip pat išmoko priimti kritiką. Tuos ketverius metus tau atrodo, kad daugiau niekas gyvenime nerūpi ir jei nepavyks būti aktoriumi, tai sugrius visas pasaulis.

–O ar didelė konkurencija yra tarp grupiokų?

–Didelės konkurencijos tarpusavyje nebuvo, bet mes savo galvose tą konkurenciją susikurdavome patys. Kai tau tai yra labai svarbu, tai kiekviena tavo nesėkmė, o kito sėkmė atrodo dešimt kartų blogiau. Su grupiokais mes niekada nesipykdavome ir negražių žaidimų nežaidėme. Priešingai, tarpusavyje vieni kitus palaikydavome.

–Žmonės aktorius dažnai laiko tais, kurie nuolatos gali būti su kaukėmis ir niekas to nepastebės. Ar sutinki, kad jums lengviau dėvėti kaukes?

–Kas nėra susidūręs su šia profesija, tai dažnai juokauja, kad aktoriai geri melagiai, bet asmeniškai aš nesu gera melagė. Gyvenime aktorinis praverčia nepatogiose situacijose, kai prireikia greitos reakcijos ar gebėjimo improvizuoti, bet meluoti aš nemoku. Mūsų darbas yra nuolatos apsimetinėti, tai gyvenime tu esi pervargęs dėvėti kaukes ir norisi pailsėti, o pailsi tik būdamas savimi.

–Gyvenime atrodai drovi, tačiau teatro scenoje sužibi. Kaip tau pavyksta taip persijungti?

–Aš nesu labai drovi gyvenime, galbūt tai priklauso nuo situacijos, tačiau aš tikrai nesu tas žmogus, kuris nuolatos mėgsta būti dėmesio centre. Man nereikia milijono žmonių aplink, aš mėgstu pabūti viena arba tik su pačiais artimiausiais žmonėmis.

Aš sutinku su faktu, kad scenos žmonės kažkiek yra narcizai, nes pas visus, kurie renkasi tokią specialybę yra noras gauti dėmesio ir žmonių simpatijos ar meilės. Ir tai tikrai nėra blogai, priešingai, man atrodo nuostabu, kai žmogus turi galimybę pasirinkti darbą, kuriame natūraliai gauna dėmesio, nes tada gyvenime, bendraudamas su aplinkiniais ar antromis pusėmis jis nereikalaus tiek daug dėmesio.

Kokios emocijos užplūdo, kai gavai pirmąjį savo vaidmenį?

–Pirmąjį profesionalų savo vaidmenį teatre gavau, kai buvau antrame kurse. Tai buvo vienos iš mūsų dėstytojų Ievos Stundžytės spektaklis „Brangioji mokytoja“, tai buvo gana sudėtingas ir labai dramatiškas spektaklis. Kai suvoki, kad žmonės perka bilietus ir eina į spektaklį, kuriame tu vaidinsi su jau tikrais aktoriais, emocijos yra nenusakomos žodžiais, tačiau ir baimės buvo labai daug. Nepamenu, ką pirkau už pirmąjį savo honorarą, tačiau atsimenu, kad ėjau akademijoje į valgyklą ir džiaugiausi, kad galiu nusipirkti kotletą ir leisti sau normaliai pavalgyti.

Kaip atsirenki pasiūlymus, kokiuose filmuose ir spektakliuose vaidinsi?

–Turint omeny mano amžių, man šitoje srityje sekėsi. Vaidmenų atsisakau tuo atveju, jeigu matau, kad kažką panašaus jau esu dariusi ir man nebus įdomu, nes nieko naujo neišmoksiu ir man tai neteiks didelio kūrybinio džiaugsmo ir, žinoma, jeigu maži pinigai. Nieko neslepiu, sakau atvirai, jog būna pasiūlymų su kuriais aktoriai sutinka tik iš komercinės pusės, nes apsimoka finansiškai, net jei tai ir nėra didelis aktorinis iššūkis. Taip pat man nėra priimtinos erotinės scenos, bet tokių pasiūlymų nesu gavusi daug.

Negalėčiau pasakyti, kas man labiau prie širdies teatras ar kinas, nes tai ganėtinai skirtingi dalykai. Bet jeigu reikėtų atsisakyti kažkurio vieno, tai ko gero tai būtų teatras. Teatras, žinoma, turi savų pliusų ir džiaugsmo jame daug atrandu, bet kinas man yra didesnis stebuklas.

Ar manai, kad Lietuvoje be reikalo yra kritikuojami aktoriai, kurie vaidina kine?

–Kartais komerciniai filmai iš tikrųjų aktoriui yra naudingi tik iš finansinės pusės, bet tai yra normalu. Profesionalai, kurie žino visą virtuvę puikiai supranta ir niekada nesmerkia, nes jie žino kiek tu gali uždirbti vaidinant vien teatre ir meniniame kine ir kokie honorarai yra komerciniuose projektuose.

Ką Lietuvai reikėtų daryti, kad kinas būtų aukštesnės kokybės?

–Aš nuoširdžiai manau, kad Lietuvos kino kūrėjai, ypač jaunoji karta, daro viską, ką jie turi daryti ir jiems žiauriai gerai sekasi. Tik tiek, kad žiniasklaida neakcentuoja pasiekimų. Visai neseniai Lauryno Bareišos ilgo metro filmas „Piligrimas“ laimėjo Venecijos kino festivalyje apdovanojimą už geriausią filmą horizontų programoje. To nebuvo trisdešimt metų Lietuvoje, žinoma, buvo spaudos pranešimų portaluose, bet jie nebuvo akcentuojami.

Neslėpkim to fakto, kad Lietuvoje visi labai mėgsta kritikuoti, kaip pati priimi kritiką?

–Iš vienos pusės moku ir būtent to išmokau akademijoje, nes kritiką girdėdavome kiekvieną dieną ir turėjome ją priimti ne asmeniškai, o atskirti, kad jei kritikuoja mūsų vaidmenį, tai kritikuoja ne mus kaip žmogų, o mus kaip personažą. Per visą profesinį kelią esu prisiklausiusi kritikos iš žmonių ir profesionalių recenzijų iš teatro ir kino kritikų skaičiusi. Neslėpsiu, tai skaudina, nes į darbą tu įdedi visą širdį. Iki šiol man nėra malonu girdėti kritiką, bet manau, kad šiuo klausimu jau esu užgrūdinta. Komentarų stengiuosi neskaityti, nes jų kultūra yra kažkas baisaus. Vienintelė vieta, kur tikrai skaitau komentarus ir atsižvelgiu į konstruktyvią kritiką, tai „YouTube“ platformoje po mūsų su Ieva Mackevičiene ir Aiste Kabašinskaite, kuriama tinklalaide „Dar tos čia“. Mes turime žinoti, kaip mūsų žiūrovai vertina mūsų darbą, tačiau ir ten stengiuosi skaityti įjungusi kritinį mąstymą.

O ar savo filmus žiūri? Koks jausmas žiūrėti į save kino ekrane?

–Taip, ir ne po vieną kartą. Žinau, kad yra aktorių, kurie visiškai negali žiūrėti į savo vaidybą ekrane. Kadangi aš pradėjau vaidinti būdama labai jauna, tai priėmiau tai, kaip mokymosi dalį. Pirmus kartus, kai žiūrėdavau į save kino ekranuose ir į savo didelį veidą būdavo nejauku. Matydavau klaidas ir jos atrodydavo šimtą kartų didesnės, nei iš tikrųjų buvo, tačiau žiūrėti į save ir analizuoti yra būtina, nes tik taip pamatysi, ką galėtum daryti geriau. Kartais tavo asmeninė nuomonė išsiskiria su režisieriaus nuomone, tačiau reikia suprasti, kad ši profesija nėra tik apie tave, tai yra komandinis darbas, vaidyba nėra tik apie vieną žmogų.

Dauguma sako, kad teatras mirs, kaip manai pati ar taip nutiks netolimoje ateityje?

–Aš esu įsitikinusi, kad nemirs. Lietuviškas teatras užsienyje yra labai vertinamas ir net yra žmonių, kurie nori studijuoti aktorinį būtent Lietuvoje, nes užsienyje mes esame užsitarnavę labai gerą vardą.

O ar manai, kad esi save atradusi ir pilnai realizuoji?

–Manau, kad ieškojimas trunka visą gyvenimą, dėl to, kad aš neturiu sau užsibrėžusi baigtinio taško, ką noriu pasiekti. Į gyvenimą žiūriu, kaip į nesibaigiantį procesą. Neatmetu galimybės galbūt kažkada pakeisti darbo sritį, nes nesu užsibrėžusi tikslo suvaidinti tam tikrą vaidmenį ar gauti tam tikrą apdovanojimą. Nežinau ar laikysiuosi aktorės profesijos įsikibusi visą gyvenimą. Jau dabar mano darbo kryptis nėra tiesiogiai susijusi su mano įgytu diplomu. Galbūt su amžiusi dingsta idealizmas, ateina supratimas, kad nori gyventi, turėti daugiau laisvesnio laiko, pamatyti pasaulį, galų gale užsidirbti daugiau pinigų. Būtent, dėl tos priežasties į mano gyvenime atsirado komercinis kinas. Manau, kad žmonėms nereikėtų apsiriboti profesija, kurią baigei.

Ko tave išmokė vaidyba?

–Priimti save ir nebijoti savo emocijų. Anksčiau galvojau, kad jautrumas yra mano silpnybė, bet studijų metais supratau, kad tai gali būti mano stiprybė, jei tinkama linkme tai panaudosiu.

Aktoriams tenka daug gilintis į literatūrą, koks rašytojas ar kūrinys tau paliko didžiausią įspūdį?

–Akademijoje mes turėtume daug skaityti, bet laiko yra tikrai labai mažai. Iki studijų ir po studijų aš skaičiau galbūt net daugiau, nei studijuodama, tačiau pjesių tikrai labai daug perskaičiau. O labiausiai įsiminęs kūrinys, tai Petro ir Povilo Dirgėlų romanas „Šalavijų kalnas“, nes pagal tą knygą tėtis man davė vardą.

2021 10 12 09:35
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt