ketvirtadienis, gegužės 28 d.
J. Ragauskaitė per gimtadienį pasveiko nuo koronaviruso: tai geriausia dovana
Alfa.lt

Kino ir televizijos prodiuserė Justina Ragauskaitė pasveiko nuo koronaviruso. Moteris kurį laiką gydėsi Santaros klinikose ir per savo gimtadienį gavo atsakymą, kad jau nebeserga.

Šia džiugia naujiena žinoma moteris pasidalijo socialiniame tinkle. „Jokiu būdu nemenkindama visų jūsų sveikinimų ir lauktuvių, vis dėlto prisipažįstu, kad geriausią dovaną gimtadienio proga šiandien įteikė laboratorija. Pagaliau neigiamą užtvirtinamojo ir jau paskutino koronaviruso testo atsakymą. Šventiškai, tarytum neatsitiktinai, susiklostęs sutapimas šiame už adventą ar ramadaną ilgesniame kalendoriuje. Buvo... Beliks kosmetinis organizme ligos paliktų duobių remontas. Ir dar daug ko bus. Vieno – ir vėlgi, kaip buvę ir kaip yra, nekintamo bei nepalaužto, kitko – naujo, visiškai kitaip. Kažko visgi nebėra. Kai ko niekad daugiau ir nebebus. Dėl vienų dalykų – gerai, dėl kitų – deja...

Buvo 44 dienos lovos režimo, iš kurių, sudėjus visus įlipimus į ir iš greitosios pagalbos automobilio, lauke tėra praleistos maždaug 44 sekundės. Tad, nors tikroji olimpiada ir buvo atšaukta, šioje – karantino bei distancijos – olimpiadoje galbūt esu čempionė. Buvo testavimai. Ne vienas, ne du ir ne trys. Taip, tomis sprindžio ilgio lazdelėmis, kurias pro šnerves lyg medvaržčius įsuka iki pat gerklės (kartais, rodės, ir iki smegenų). 

Taigi buvo likimas, tiesiogine ir netiesiogine ta žodžio prasme „kybojęs“ ant snarglių. To nebebus, atsiėmiau jį į savo rankas. Buvo karščiavimas, didesnis ar visai minimalus, tačiau buvo nuolat. Apie tai nerašyčiau (nes blogybė iš visų kone menkiausia), bet rašau, kadangi jis vis dar yra. Gal žinia pasieks iškeliavusį Covid-19, šis kreipsis į lost&found ir susirinks ką palikęs. Buvo 49 kilogramai. Maniau ir, tiesą sakant, vyliausi, kad bus prieaugis. Na, kaip daugumai, krosą bėgiojusiai aplink šaldytuvą. Yra 49. Netgi čiut mažiau. O juk nė link šaldytuvo pernelyg nejudėjau, bent jau Santarose jis pats „ateidavo“. Nepavydėkit – per koronaviruso keliamą pykinimą kilogramus išvėmiau.

Buvo ligoninėje ir linksmų nutikimų. Galiausiai, tik linksmi atmintyje ir bus. Pavyzdžiui… Naujai pastatytas korpusas, žinoma, turi privalumų. Tačiau ir šiokių tokių trūkumų, pasirodo. Nes buvau pirmoji, praktiškai inspektavusi palatoje iki tol netikrintus įrenginius. Nežinau, ar leidžiama su kateteriais maudytis, bet maudytis vienok reikia… Tad sulaukusi nakties, apsivyniojau rankas celofaniniais maišeliais ir palindau po dušu. Vandens surinkimo grotelės grindyse įtaisytos visai ne nuolydyje, taigi iš dušinės išbridau, tiksliau – įbridau, į užpiltą palatą. Kviesti sanitares ar slaugytojas gėda. Juk kateteris… Juk naktis.

Taip ir sėmiau vandenį vidutinio dydžio rankšluosčiu iki paryčių. Kaip grėbliu medžių lapus rudenį. Ir gręžiu, ir gręžiu… Kodėl čia tos adatos išlaksčiusios iš venos? – kitądien klausia lašelinę stačiusi slaugytoja. Tad tai yra ale „review’sas“, įspėjimas tiems, kas ten (jeigu) prigultų. Buvo šuo. Ah. Kol gulėjau ligoninėje, mano bulmastifei sprando srity lyg ant mielių išsipūtė duonos kepalo dydžio piktybinis auglys. Nenorėdami liūdinti, artimieji apie neišvengiamą galą – ne Brisiaus, o Gajos – slėpė, taigi telefoninis atsisveikinimas, fone girdint kasamą duobę, graudžiai netikėtas.

Šunų mylėtojai bei augintojai supras šį tolygų šeimos nario netekčiai skausmą. Šuns nebėra. Šio šuns nebebus. Yra tik savigraužiška spėlionė, ar pastarąjį kartą, kuomet mudvi matėmės (neįtariant, kad kartas – paskutinis), buvau jai pakankamai dosni.

Buvote jūs. Buvę išties artimi yra dar artimesni. Buvę svetimi, iki šiol nežinau, kodėl taip globėjiškai besirūpinę, svetimais nebėra. Jie dabar yra netgi artimesni už tuos, kurie išties artimais nebuvo. Aš labiausiai dėkinga ne už rūpestį ar dovanas. Aš dėkinga tiems, kam tapau kertine ir gyva priežastimi laikytis karantino. Keturi žmonės, kurie irgi buvo svetimi, nepažįstami, bet itin aktyviai dalyvavę mano virtualiame gyvenime, svetimais visad ir BUS.

Vienas įkyriai siūlėsi pagydyti seksu, antras grasino mane pagrobti, cituoju: „su visa korona“, trečias aiškino, kad manyje ne Covid-19, bet filmuotų mumijų sukelta kerštinga liga, o ketvirtas tardė, kiek eurų man moka PSO už valią sveikintis ir informuoti (anot jo, dezinformuoti, nes viruso nėra) visuomenę kai kuriais rytais per radijo žinias, kai kuriais vakarais – per TV žinias. Buvo ilgesys. Dar labiau yra. Tad pirmiausia, ką netrukus padarysiu – it voras, tupėjęs aukštoj palėpėj, nuo kur matyti tik tolimas horizontas, laiptais nuroposiu į mažiau abstraktų pasaulį: su iš arti regimomis fizionomijomis, automobiliais, skrudinama kava ir vitrinomis.

Nusileisiu į savo šių dienų ir į savo vaikystės – Vokiečių – gatvę. Bent dešimt minučių tiesiog pastovėsiu taip pėdomis įsispaudusi į asfaltą, kaip turbūt neįspaudžiau per visą gyvenimą. Ir kai tu žingsniuosi artyn manęs, neišsigąsk, tai – laimės ašaros. Kadangi „MUA“ dar yra nei legalus, nei per kaukę įgalus, siunčiu ne ką mažesnės meilės ir dėkingumo raukšlelėmis amžiams pažymėtą „MIRKT“, – feisbuke rašė J. Ragauskaitė.

2020 04 27 10:08
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt