pirmadienis, spalio 26 d.
Lėktuvo pilotė: „Plojimų po skrydžio negirdime“
tiesa.com

Julija Michalčenko – viena iš kelių piločių moterų Lietuvoje bei viena iš vos 5 proc. pasaulyje. Moteris papasakojo, kokių savybių reikia norint tapti pilote bei kuo tokia žavi ši, tik iš pirmo žvilgsnio nemoteriška, profesija.

„Kai man buvo 11 metų, vienos ekskursijos metu gavome progą įsėsti į malūnsparnį. Jo vidus, pojūtis sėdint kabinoje mane taip pakerėjo, kad grįžau namo ir iš karto papasakojau tėvams naują planą – būsiu pilotė“, – svajonės pradžią laidoje „Pasaulis pagal moteris“ prisiminė mergina. Nuo tos dienos Julija šios minties taip ir nepaleido: nepaisant to, kad pati lėktuvu daug nekeliavo, kryptingai siekė vieną dieną jį valdyti.

Fizika, matematika, tikslieji mokslai – norintys valdyti lėktuvą privalo puikiai valdyti ir skaičius. „Prie matematikos bei fizikos žinių prisideda ir inžinerija bei, žinoma, žmogiškosios savybės: šalti nervai, puiki reakcija, atidumas, koncentracija. Instruktoriai visada moko mąstyti ir strateguoti bent porą sekundžių į priekį, nes lekiant milžinišku greičiu, veikti esamame momente neužtenka – kol pagalvojai apie vieną ar kitą tašką, jau spėjai jį praskristi“, – pasakoja penkis metus pilotės kėdės siekusi Julija.

„Nors visada žinojau, ko noriu ir kryptingai siekiau savo tikslo, buvo akimirkų ir kai sudvejodavau. Tačiau tai įvyko ne dėl savęs, o dėl rinkos – aviacijoje pilotų paklausa labai svyruoja, todėl bijojau, kad kol pabaigsiu mokslus, manęs tiesiog nebereikės. Vis dėlto reikėjo“, – šypsosi švelnių bruožų, bet ypač pasitempusi šviesiaplaukė ir priduria, kad galimybių tapti pilotu daugėja: atsiranda specialių kursų, privačių mokyklų.

Plojimų negirdi 

Laidos vedėjai Renatai Mikailionytei paklausus, ar ši profesija nėra vyriška, Julija randa subtilų moterišką atsakymą: „Juk svorių jokių nekilnojam, tai ir nėra vyriška. Pagrindinis vertinimo kriterijus tikrai nėra lytis – labiausiai vertinama tavo patirtis. Aišku, kartais, esant žvarbiam orui, kapitonas pasiūlo už mane apžiūrėti lėktuvą, tačiau aš visada atsisakau – tai yra mano pareiga ir privalau viską pamatyti pati“, – aiškina atsakinga specialistė.

Paklausus, kokie pokalbiai rezgasi pilotų kabinoje, pašnekovė paaiškina, kad skrendant vieną ar dvi valandas laiko atokvėpiui ar pokalbiui beveik nėra – vos baigus pakilimą, vėl reikia pradėti ruošis leidimuisi. „Na, o skrendant daugiau – tris, keturias valandas – lieka laiko ir vienai kitai filosofinei minčiai. Geriausia tai, kad virš debesų visada šviečia saulė, taigi žemiškos problemos kartu su debesimis, tikrąją ta žodžio prasme, lieka apačioje“, – romantiškas skrydžio detales atskleidžia Julija. „Pavyzdžiui, praėjusią savaitę matėme nuostabų rūką ir iš jo išlindusį Vilniaus televizijos bokštą. Tokios vaizdo iš žemės niekada nepamatysi“, – sublizga pilotės akys.

– O ką manote apie plojimus lėktuvui nusileidus?, – smalsauja Renata.

– Mes jų tiesiog negirdime, – šypsosi pilotė. Tačiau jau saugiai esant ant žemės ir atidarius duris, galime girdėti padėkas už gerą skrydį.

2017 04 21 09:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt