ketvirtadienis, gruodžio 3 d.
Mortos tiesa: emigrantiška gerovė, vardu VIENATVĖ
tiesa.com

Man labai patinka palyginimai „prieš“ ir „po“. „Prieš“ – tai tada, kai dar vargote vargelį tėvynėje ir svajojote, kaip bus gera naujoje šalyje, kur tekės midaus upės, bus kalnai gėrybių, o jus sups geriausi pasaulyje draugai ir prabangiausi automobiliai.

 O „po“ – tai dabartinė realybė, kurioje susispaudę gyvenate mažyčiame butuke arba sujungtame name kur nors Anglijos kaime, midaus upes pakeitė „Primark“ ir „TK Maxx“ gėrybės ir kreditinės kortelės skolos, o tikrų draugų taip ir neužgyvenote.

O už visą šitą netikrą iliuziją sumokėjote vienatve ir depresija.

Tik nereikia, mielieji, aiškinti, kad jums taip nebuvo ar nėra. Negi tikrai, ranką prie širdies pridėję, galite pasakyti, jog per visus tuos nelaimingus metelius nė karto nepagalvojote, jog reikėtų grįžti į Lietuvą? Tikrai pagalvojote. Ir ne tik pagalvojote, bet ir rimtai svarstėte ar bandėte. O kodėl? Juk jums Anglijoje taip gera, bet vis tiek kalbėdamiesi tarpusavyje guodžiatės, jog, jei pasitaikytų proga, būtinai grįžtumėte namo. Todėl, kad Anglijoje jaučiatės vieniši.

Tokie „ant ribos“: nei šen, nei ten.

Lietuvoje jūsų niekam nebereikia arba, kaip jūs sakote, jūsų „niekas nelaiko“. Tai žinoma, kad jūsų nereikia, reikia tik jūsų pinigų, kuriuos išleidžiate atvykę, taip prisidėdami prie vietinės gerovės ir nors truputį padėdami tiems nepažįstamiesiems, kurie dirbdami Lietuvoje išlaiko jūsų tėvus ir senelius.

Grįžtate su džiaugsmu atostogauti į „savo“ šalį ir suprantate, kad ji jau nebe jūsų, kad viskas pasikeitę. Panašiai kaip vaikas, kuris po metų sugrįžta į savo buvusį kiemą pas senus draugus ir supranta, kad jo smėlio dėžėje karaliauja kiti, o buvusieji draugai jau seniai pamiršo ir jį, ir visus bendrus žaidimus ir bendras paslaptis.

Tada supykę grįžtate į Angliją sau ir visiems aplinkiniams kartodami, kad, oi, jau ten yra jūsų namai, kur jums labai gera. Kitus apgauti tokiu melu gal ir pavyksta, bet savęs tai jau tikrai ne. Anglijoje jums dar blogiau. Jei Lietuvoje yra bent teorinė galimybė grįžus visiškai integruotis, tai Anglijoje jos nėra. Jūs visada buvote ir būsite atėjūnai. Svetimi. Išmokite kalbą idealiai (rašau, ir juokas ima), susiraskite kiek tik norite užsieniečių draugų, sukurkite šeimas su užsieniečiais, bet vis tiek jūs būsite svetimi ir jausitės vieniši tarp „savų“.

Prie tos slegiančios emigrantiškos vienatvės prisideda ir pažeminta savivertė. Juk bėgote ieškoti geresnio gyvenimo, o jo taip ir neradote. Sakysite, radote? Nereikia. Tie keli papildomi svarai nenupirks jums vasaros vakarų, praleistų prie ežero su draugais kepant šašlykus. Ir gėda pripažinti, jog dėl blogo gyvenimo kaltinote visus kitus, tik ne save.

Kaip tas žymusis politikas, kuris kartojo, jog kaltas yra ne jis, o aplinka. Deja, pakeitus aplinką, niekas nepasikeitė. Nes kalti esate jūs patys, o ne aplinka. O artimiesiems juk nepasiskųsi – tiek prikalbėta apie gražų gyvenimą Anglijoje ir apie nebūtas sėkmės istorijas.

Be to, tėvynainiai, kurie ir šiaip ne itin mėgsta emigrantus, turės dar vieną progą piktdžiugiškai trinti rankutes ir kartoti: „Ar aš nesakiau?“ O likimo broliai ir sesės Anglijoje – jie irgi sėdi toje pačioje valtyje, tik garsiai nedrįsta apie tai prabilti.

Visos šitos užgniaužtos emocijos, neišsipildžiusios svajonės, gėda ir darbas, kurio tikrai nedirbtumėte Lietuvoje, jums kelia depresiją, o geriausiu draugu ir priešu tampa VIENATVĖ.

Žinoma, bandote kaip nors su tuo kovoti. Pereinate dirbti iš vieno fabriko į kitą, interneto forumuose ieškote netoliese gyvenančių „draugyčių“, kad būtų su kuo išgerti kavos, ir nekantriai laukiate kartą per mėnesį suplanuoto susitikimo su drauge lietuve, kuri gyvena kitame Londono gale.

Tačiau kadangi lengviau kaltinti kitus, bet ne save, ir toliau dūsaujate dėl sunkaus gyvenimo, lietuvių parduotuvėje pirktą silkę užkąsdami juoda duona.

2016 09 21 10:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt