penktadienis, rugsėjo 25 d.
Mortos tiesa: Kodėl lietuviai užauga vilkais?
tiesa.com

Aš kartais pati savęs labai nemėgstu. Tikrai labiau, nei jūs nekenčiat manęs. Aišku, tik kartais, bet vis tiek... Tai užknisa ir vargina. Man labiau patinka save mylėti. Dar aš labai myliu britus (tuoj pasakysiu, už ką), o lietuviai mane taaaaaip nervina... Kartais iki pamėlynavimo.

Priežasčių – ne viena, ir mes jau ne kartą apie jas kalbėjom. Vieni mano keiksmai jums patinka labiau, kiti mažiau, bet šį kartą aš noriu pasiputoti apie lietuvių gebėjimą būti po vieną, kąsti savam į gerklę, bet nesugebėt būti viena visuma. Gal ir per skambiai pasakyta, nu, bet aš niekaip nesuprantu, kodėl mes tokie svetimi.

Atrodo, ir kolūkiuose jau buvę, ir bendrabučiuose gyvenę (taigi tokie dalykai genuose, iš tėvų su krauju), bet – ne, mes vaikštom užsiūtom burnom. Aš irgi jaučiuosi nejaukiai, kai tiesiog šypsausi. „Durna, ar ką“, – galvoju ir apie save, ir apie tą kitą, kuri man atsako atsargia šypsena gatvėje.

Siuntu. Tada užeinu į pabą išlenkti pintos, įsitaisau kampe. Dar vienas keistas dalykas: lietuviai tik gerai įkalę įsitaiso patogiai, kitu atveju – jaukiausia prietemoje, šešėlyje, taigi dažniausiai – kampe.

Tūnau savo šešėlyje, maukiu, – ir ką aš matau? Įeina vidun pagyvenusių žmonių grupelė ir su visais sveikinasi. Kol barmenas pila, jie plepa. PLE-PA! Anglijoje negyvenantis pamanytų, kad susitiko mažų mažiausiai pažįstami.

Bet aš taigi žinau, kad jie visai svetimi. Visai! Jie matosi pirmą kartą. Rimtai. Ir gal net paskutinį. Irgi visai rimtai.

Ir jie kalbasi ne tik apie orą. Draugiškai paplekšnoja per petį, patraukia per dantį. Juokiasi, vėl kalbasi.

Man sunku pasakot, nes gi seilės teka iš malonumo – aš suprantu, kad šituos dešimt žmonių vienija „tik“ ta pati šalis (jei norite, tautybė), kurioje jie gyvena, ir vien dėl to jie jaučiasi artimi vienas kitam.

Ir kas čia blogiausia? Nereikia nė giliai kapstyti. Užtenka buitinių situacijų, kad pamatytum tą keistą šaltį, kurį mes tirpdom nesibaigiančiom labdaros akcijom; verkiam dėl kaimuose žudomų vaikų, bet prasilenkdami gatvėje nežiūrim į akis; mes nemokam pasikalbėti, susipažinti galim tik „įkalę“, atsipalaiduojam irgi taip pat. Kai per daug suartėjame muštynėse.

Aišku, kad kai kas antrą dieną savas į liūną įklampina savą, tai man su niekuo nesinori kalbėti nei parduotuvėj, nei bare, nei kieme. Aš noriu smukti į savo gūžtą, nes ten saugu.

Mano tėvai sako, kad jie tokie dėl tų nelemtų tarybinių laikų. Ok, jei tokie dėl to. O kodėl tada aš tokia? Kodėl mano brolis ir sesė lygiai tokie pat? Kas mums yra? Negi lietuvis yra diagnozė?

Noriu tikėti, kad ne, bet kokius tada vaistus gerti? Kaip auginti vaikus, kad jie būtų artimi vienas kitam, o ne vilkai, kurie staugia vienumoj ir užpjauna, kai tik pakvimpa skanesne mėsa?

Aš nežinau. O jūs?

2016 11 09 13:30
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt