sekmadienis, rugsėjo 20 d.
Mortos tiesa: OK, prisipažįstu. Man baisu
tiesa.com

„Ar tau viskas gerai? Kur esi?“ – ankstyvą rytą viena per kitą vertėsi žinutės „Facebook“ ir mobiliajame, o ankstyvą sekmadienio rytą mane pažadino ką tik išvardinti klausimai.

Skambučio prižadinta iš miego sunkiai suprantu, kas vyksta, išgirstu: „Pas tave Londone teroristinis išpuolis. Tu nekeli, mes čia kraustomės iš proto.“ Ir viskas aišku.

Vėl išpuolis. Vėl nauja baimės banga.

Vėl prasideda maratonas.

Įsijungi socialinius tinklus, tikrini, kas pasižymėjo esantys saugūs.

Tiems, kas nepasižymėjo, iškart skambini.

Atsakinėji į skambučius tų, kurie skambina tau.

Įsijungi žinias, išsižiojęs gaudai informaciją ir bandai suprasti, kas įvyko. Kur? Kada? Kiek aukų?

Adrenalinas akimirksniu susimaišo su jauduliu ir baime.

Man tai nemalonus jausmas.

Pirmoji diena po teroro išpuolio man būna baisiausia. Informacijos tiek daug ir ji tokia chaotiška, kad sunku atskirti faktus nuo paskalų. Pradeda aiškėti detalės, savo įspūdžius pasakoja liudininkai, visur pilna nuotraukų su krauju, ginklais, pareigūnais ir kitomis baisybėmis.

Vakare paprastai apima graudulys.

Per pastaruosius mėnesius šis išpuolis jau trečias šalyje ir antras Londone. Po tokių įvykių kyla chaosas ir šalyje, ir galvose. Žiniasklaidoje gyventojai drąsiai rėžia, kaip jie nepasiduos, kaip jų neišgąsdinsi, kaip jie ir toliau gyvens nebijodami.

Man tai panašu į pasakas ir pasakėles. Tad nereikia net pradėti.

Žvelgiant į bendrą vaizdą, akivaizdu, kad po išpuolių ištuštėja traukiniai, prekybos centrai ir kino salės. Trumpus pokalbius apie orą pakeičia temos apie terorizmą ir pasaulio, kuriame gyvename, žiaurumą. Susirūpinama net po kitose šalyse įvykdytų atakų, tai ką jau kalbėti, kai žmonės išskerdžiami ten, kur savaitgaliais eini pusryčių.

Šis išpuolis Londono lietuviams kiek kitoks. Mat „Mažajame Pakistane“, Barkinge, bei „Mažojoje Indijoje“, East Hame, buvo krečiami namai ir suiminėjami žmonės.

Visą dieną Rytų Londone, kur pilna ir lietuvių, zujo policijos mikroautobusai, skraidė sraigtasparniai, bėgiojo iki dantų ginkluoti pareigūnai, girdėjosi šūvių ar sprogimų garsai.

Jausmą, kurį patyrė šiuose rajonuose gyvenantys lietuviai, gali pavadinti kaip filmą – „The Jihadi Next Door“. Šiame, beje, tikrame dokumentiniame filme pasirodė ir vienas iš nukautų teroristų. Su plačiai išskleista ekstremistų vėliava Barkingo parke.

Suvokimas, kad bet kada gatvėje gali prasilenkti su būsimu teroristu ar tavo vaikai gali žaisti su jo vaikais, stingdo kraują. Negana to, kad baisu nueiti į žmonių sausakimšas vietas mieste, dar ir už durų gali būti planuojamas išpuolis, o tu nė nesuuosi.

Dar pavojingiau tai, kad pastarieji išpuoliai nebuvo planuoti. Tiesiog trims radikaliems bailiams susisuko makaulė ir išsinuomoję mikroautobusą kalėsi į žmones.

Jie net nereligingi, juk žudynes įvykdė per ramadaną. Tokių atvejų nenumato net žvalgyba. Užtat klausimų su kaupu.

Kodėl buvo trise? Kodėl padarė palyginti mažai žalos? Kodėl per ramadaną?

Žiūrėjau į vieną nuotrauką, kurioje jau nebealsuojantis teroristėlis parkritęs su prie juosmens pririštomis skarbonkėmis ir galvojau, negi taip jie įsivaizduoja išgarsėjimą? Jei tikslas išgąsdinti ir patiems tapti žinomiems, negi jie mano, kad apsitaisę kažkokiais karnavaliniais kostiumais ir nušauti lygioje vietoje atrodo didvyriai? Jie čia rimtai?

Anksčiau teroristai darydavo didžiulę žalą, sukeldavo rimtą paniką ir ilgalaikes pasekmes miestui. Vien jų nuotraukos keldavo siaubą, o išgirdus vardą oda nueidavo pagaugais.

Dabar „radikalų mados“ keičiasi. Pavieniai žąsiukai minimaliomis sąnaudomis ir pastangomis bando parodyti savo galią, o ir po vieną nebeina, matyt, nesinori žūti vienam. Juk specialiųjų pajėgų pareigūnas prisiartinęs nesakys:

„Pone, gal malonėtumėte padėti į šalį tą 30 centimetrų peilį, kuriuo ką tik subadėte dešimt žmonių, nusisegti liemenę su sprogmenimis ir eiti su manimi? Reikia pasikalbėti...“ Ne, jie šauna neįspėję. Tad net ir tuos vienišus vilkus be bombų reikėtų vadinti savižudžiais, juk žinojo, kad gyvi neištrūks.

Būtent tai ir yra baisiausia. Niekada nežinai, kas ir kam šaus į galvą. Jie nebijo mirti. Neįmanoma suvokti jų elgesio priežasčių, jei nesi koks ekstremistų elgesio modelio ir radikalizavimosi psichologijos daktaras. Man baisu, vis ieškau atsakymo – kodėl? Bet žinau, kad jo nerasiu.

2017 06 08 13:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt