pirmadienis, sausio 17 d.
N. Cesiulis: didžėjaus ir politiko duona turi panašumų – abiejų profesijų atstovai nori būti mėgstami
Marija Angeloska
Asmeninis archyvas
Nerijus Cesiulis

2020 metais „Žmonės“ apdovanojimuose išrinktas „Metų mylimiausiu“ žmogumi Alytaus miesto meras sako, jog į politiką ėjo todėl, kad matė, jog kitiems politikams jauni žmonės – neįdomūs. Taip pat prisiminė gaisrą Alytuje: „Griuvo dangus, o visi tik rankomis skėsčiojo. Ant žmonių galvų krito betono blokai, žmonės vemdavo išėję iš gaisro, nualpusius ištempdavo“.

Papasakokite, kaip auskaruotas didžėjus nusprendė pasirinkti politiko kelią?

– Didžėjaus ir politiko duona – tik iš pirmo žvilgsnio kardinaliai skirtinga, tačiau yra ir panašumų. Pavyzdžiui, abiejų profesijų atstovai nori surinkti pilnas sales, suburti platų gerbėjų ratą, būti mėgstami, populiarūs, o mainais žmogui duoti tai, ko jam reikia – didžėjaus misija leist po sunkios dienos atsipalaiduoti, išsikrauti, gerai praleisti laiką, politiko – išspręsti tam tikras žmonių problemas, pagerinti, palengvinti gyvenimo kokybę. Kitaip tariant, abu siekia gero kitam. Kita vertus, abu susiduria su tais, kuriems niekada neįtinka tavo muzika arba sprendimai, net jei jie iš tikrųjų teisingi, reikalingi.

Būdamas jaunas priklausiau mokinių tarybai, įvairioms jaunimo organizacijoms, vėliau tapau studentų prezidentu. Mačiau, kaip ir kuo gyvena jaunimas, ko jiems trūksta. Mačiau, kad kitiems politikams jauni žmonės – neįdomūs. Pavyzdžiui, būdavo skiriamas finansavimas projektams, į kuriuos jaunimas neidavo, kurie buvo tiesiog nereikalingi, o tų, kurie reikalingi ir patrauklūs – nefinansuodavo. Todėl norėjau daryti pokyčius, o pokyčius gali daryti tik politikoje.

Kai nusprendžiau eiti šiuo keliu, jaunų žmonių politikoje nebuvo, buvau jauniausias miesto taryboje, vėliau tapau jauniausiu miesto meru. Gali sėdėti ir pykti, kad gyvenimas neteisingas, kad viskas blogai, dėl visko kaltinti kitus. Arba gali stengtis kažką padaryti, kažką pakeisti, kad būtų geriau. Tos pastangos buvo įvertintos žmonių pasitikėjimu – vadinasi, pasirinkau teisingą kelią.

Prisiminkime Jūsų gyvenimo laikotarpį, kai buvote didžėjumi. Ar nesinori sugrįžti prie pulto?

– Man dažnai pasiūlo sugrįžti prie pulto ir, tiesą sakant, niekada nesakau niekada. Kada nors tikrai norėčiau. Nors iš visos aparatūros liko tik ausinės ir kelios plokštelės, to, kas įaugę į kraują – pamiršti neįmanoma.

Dauguma jaunų žmonių išvykę studijuoti retai sugrįžta į gimtuosius miestus. O kas paskatino Jus sugrįžti?

– Sostinė manęs niekada netraukė, atvažiuoti pasilinksminti – taip, tačiau kai kelionė į darbą ar pas gydytojus trunka mažiausiai valandą, kai didelę laiko dalį praleidi spūstyse arba pusvalandį ieškai vietos, kur statyti automobilį, negauni vaikams vietos darželyje, o už būrelius moki bent septyniasdešimt eurų... Ne, manęs didmiesčiai nežavi.

Tuo metu Alytuje mes turime daugiau nei galima įsivaizduoti. Turime nuostabų teatrą, kino teatrą, muziejus, klubus, restoranus, kokybiškas ugdymo įstaigas, patogų susisiekimą. Turime visus miesto privalumus, tik atstumai čia mažesni, o parkai, miškai – ranka pasiekiami. Ko dar žmogus gali norėti? Alytus – visada buvo, yra ir bus mano namai. Esu dzūkas iki panagių, myliu šitą miestą ir darysiu viską, kad jis tik augtų ir klestėtų.

„Žmonės 2020“ apdovanojimai, kai buvote išrinktas „Mylimiausiu žmogumi“ dėl žinomos nuomonės formuotojos reakcijos nuvilnijo skandalingai. O kaip pats jautėtės tuo metu?

– Tiesą sakant, aš nuoširdžiai džiaugiausi tuo įvertinimu, nes balsavo tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, aktyviai palaikė visi, kaip kas galėjo. Tas palaikymas man labai daug reiškė, juk visas sudėtas žmonių viltis norisi pateisinti. Ta statulėlė stovi mano kabinete, kasdien man primena žmonių lūkesčius, išreikštą meilę ir pasitikėjimą – mano darbas – jų nenuvilti.

O dėl to pasisakymo... Visi mes žmonės – su savo jausmais ir emocijom. Kartais pasakom nepagalvodami, kartais mintyse skamba daug geriau nei kai tai ištari garsiai. Aš pats to įvykio visiškai nesureikšminau nei tada, nei dabar. Viskas yra gerai, o Indrė yra šaunuolė, jai geriausi ir šilčiausi linkėjimai.

Kaip manote, ar gaisras Alytuje ir tai, kaip operatyviai su tuo susitvarkėte, padėjo atverti duris į žmonių širdis?

– Žmonės užmiršta, kad gaisrą gesino ugniagesiai, jie ėjo į atviras liepsnas, o ne aš. Aš buvau šalia, iš arti mačiau labai daug nekompetentingų valstybės tarnybų. Griuvo dangus, o visi tik rankomis skėsčiojo. Niekas nesiėmė lyderystės valdyti situaciją. Kažkur trūko vandens, kažkur kuro, kažkur maisto, o kažkur įrangos. Ant žmonių galvų krito betono blokai, žmonės vemdavo išėję iš gaisro, nualpusius ištempdavo. Nebuvo, kas jiems padėtų, kai žadėjo, kad padės. Darėme viską, kas tuo metu atrodė teisinga ir reikalinga.

Jeigu moteriškė atneša lašinukų vyrams, kurie po keturiolika valandų be pertraukos gesina gaisrą, o atvažiavusi veterinarijos tarnyba klausia: „Mere, o tas, kas atvežė lašinukus, ar turi licencijas, leidimus?“ Karo metu, kai kulkos skraidė virš galvų, niekas neklausė, ar konservų galiojimo laikas nepasibaigęs. Buvo daug nesusikalbėjimo. Daug absurdo. Aš manau, kad tarnybos turėjo būti pasiruošusios geriau. Pasakėme, kad karalius nuogas. Nuo to laiko praėjo du metai. Jei tokia ar panaši nelaimė vėl kada nors Lietuvoje pasikartotų, aš nuoširdžiai netikiu, kad būtų pasiruošta geriau. Prisiimti atsakomybės niekas nenori.

Pasidalinkite, savo darbo užkulisiais, kaip atrodo Alytaus miesto mero kasdienybė?

– Šiuo metu per mano pietų pertrauką mes kalbame, reiškiasi, šiandien liksiu nevalgęs, kaip ir du pastaruosius mėnesius. Mano diena prasideda šeštą ryto su kokio nors gyventojo skambučiu, kad kažkur nenuvalytas sniegas ar kitomis problemomis. Vėliau vežu vaikus į mokyklą ir darželį, o po to iki septynių vakaro dirbu.

Darbo metu – susitikimai su gyventojais, politikais, verslininkais, investuotojais ir taip pat. Sprendžiame įvairias iškilusias problemas, planuojame darbus į priekį, kad miestas būtų gyvas, tvarkingas, patogus. Po darbo atsakinėju į dvidešimt praleistų skambučių. Net ir dabar, kai mes kalbame, mano telefonas vibruoja. Dalį laiko skiriu socialiniams tinklams, nes žmonės klausia, rūpinasi, siūlo, teiraujasi dėl sprendimų. Visada stengiuosi atsakyti, nes jaučiu pareigą.

Savaitgaliai šiek tiek laisvesni, nors kartais vyksta įvairūs renginiai, kuriuose taip pat turiu dalyvauti. Tai nėra darbas nuo aštuonių iki penkių, tu privalai dirbti dvidešimt keturias valandas, septynias dienas per savaitę. Net mano kirpėja sakė, kad kadencija nesibaigė, o jau pražilau.

Ar nemanote, kad per daug familiariai bendraujate su miesto gyventojais? Galbūt šiek tiek per arti juos prisileidžiate?

– Ne familiariai, o atvirai. Nematau reikalo vaidinti, kad esu kažkoks kitoks. Visada mėgau bendrauti, kalbėti tiesiai šviesiai, jei patinka – tai patinka, jei ne – tai ne. Sako, kartais pareigos pakeičia žmones, tačiau nemanau, kad labai pasikeičiau. Tebegyvenu daugiabutyje. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar gatvėje, turguje ar parduotuvėje bendrauju su gyventojais, man svarbu žinoti, kaip gyvena mūsų miesto žmonės, kaip jaučiasi. Kai domiesi, supranti, gali kažką dėl to padaryti.

Man patinka, kai miestas keičiasi, kad atsiranda daugiau erdvių vaikams, gerėja, atsinaujina miesto infrastruktūra ir žmonės tuo džiaugiasi. Žinoma, visada atsiras tokių, kurie priekaištaus, kritikuos, pirštais badys, aš tai priimu natūraliai – tai irgi yra darbo dalis, savotiška viso to kaina, o kartu ir skatina judėti į priekį, padaryti dar geriau.

Radau įdomų faktą apie Jus, kad tarnavote krašto apsaugos savanorių pajėgose.

– Buvau ir esu patriotas. Kai buvau jaunas, keli draugai pasiūlė eiti kartu tarnauti ir tai buvo labai gera patirtis, nes dabar galiu įvertinti, kas yra šilta lova. Kiekvienam reikėtų bent savaitę pamiegoti miške, kai tau ant galvos sninga, kai tau labai šalta ir tu lauki ryto, kada galėsi ištiesti kojas ir gausi normalaus maisto. Įvertini, kas yra komfortiškas gyvenimas, nes mes nevertiname to, ką turime.

Visiems kartoju, kad dar niekada negyvenome taip gerai, kaip dabar. Kaip politikas negaliu būti savanoriu, tačiau stengiuosi skatinti patriotizmą jaunose širdyse. Kalbuosi apie tai su vaikais, veduosi juos į valstybines šventes. Aš vis dar esu medžiotojas ir jei pultų Lietuvą, būčiau tas žmogus, kuris pasiimtų iš seifo ginklą ir eitų ginti Lietuvos. Šaudau pakankamai neblogai.

Jūsų paauglystė buvo maištinga. O kaip auklėjate savo atžalas? Stengiatės būti griežtas ar, visgi, esate tėtis, kuris lepina vaikus?

– Mano atžalos dar mažos, Ąžuolui – šešeri, o Liepai trys metukai. Su vaikais stengiuosi praleisti daug laiko gamtoje, kartu žvejojame, grybaujame. Jų vaikystė kitokia nei buvo mūsų. Dabar jiems visa informacija pateikta, sukramtyta, mažai vietos ieškojimams, fantazijai.

Todėl vaikams stengiuosi skirti pakankamai laiko ir dėmesio. Pasidaryti lanką ir žaisti Robiną Hudą ar plaukti valtimi ir pagauti lydeką – labai norėčiau, kad šiuos dalykus jie prisimintų. Juk ir mes prisimename ne daiktus, o emocijas, laiką, praleistą su tėvais.

Aš nesu griežtas, kartais vaikai man lipa per galvą, Liepa bando padažyti lūpas, bet suprantu, kad vaikams linksma. Po darbo aš visų pirma esu tėtis, šeimos galva, kuris turi rasti laiko pasivažinėti dviračiais, kepti kartu sausainius ar pasupti juos ant supynių.

Esate minėjęs, kad žmona nesidžiaugia, jog esate meras, kaip ir Jūs nesididžiuojate, kad ji dirba policijoje. Kokia viso to priežastis? Juk atrodo turėtų būti malonu, kai antroji pusė daro, tai kas patinka.

– Nėra taip, kad nesidžiaugia, tik po sunkios darbo dienos norisi ramesnio, sėslesnio gyvenimo, o reikalai kartais ir grįžus namo nesibaigia. Kai turi šeimą, kažkam reikia paimti vaikus iš darželio, padėti ruošti namų darbus, pagaminti maistą. Reikia abiems suktis, padėti vienas kitam.

Mano žmona dirba tokioje struktūroje, kur kartais tenka dirbti naktinėje pamainoje ar net visą parą. Man, kaip vyrui, norėtųsi, kad žmona naktimis būtų šalia, o ne gaudytų migrantus. Lygiai taip pat ir ji nori, kad man vakarais neskambintų iš darbo, kad savaitgaliais vyras būtų su šeima, o ne renginiuose.

Kai mes susipažinome, aš jau buvau politikas, o ji policininkė. Nebandome vienas kito pakeisti. Iš tikrųjų, didžiuojuosi jos darbu ir užsidegimu daryti tai, ką ji daro. Turime senelius, kurie kompensuoja mūsų nebuvimą namuose, jie mums labai padeda. Manau, kad ateityje vaikai supras, kad jei tėtis negalėjo būti namuose ar dalyvauti varžybose, tai ne todėl, kad nenorėjo, o todėl, kad tuo metu buvo reikalingas miestui.

Jūsų aistra – motociklai ir sportas. Ar taip pabėgate nuo savo kasdienybės?

– Turiu ir daugiau aistrų: žvejyba, medžioklė, grybavimas, kelionės. Gaila, kad ant motociklo užlipu per retai. Vasarą su senais draugais išvykstu kelionę savaitei ar dviem motociklu, taip pravėdinu galvą. Tai tikrai labai padeda. Įsivaizduokite, dvylika valandų prasėdi ant motociklo, o nulipęs praktiškai nepaeini, kojos atsisako. Skambės keistai, bet man tai – didžiausias malonumas.

Kai fiziškai pavargstu, tada protas pailsi. Dėl šios pačios priežasties man patinka skaldyti malkas, kasti duobę ar daryti kitus ūkio darbus, tik ilgai fiziškai dirbdamas negalvoju apie viską ir visus.

Dažniausiai miestų merai būna žinomi tik savo miestuose, o štai jūs atpažįstamas visoje Lietuvoje. Kaip manote tai – garbė ar labiau atsakomybė?

– Niekada nieko nedariau dėl garbės ar žinomumo. Todėl tai tikrai didelė atsakomybė, nes kiekvienas žodis ar neapgalvotas posakis gali būti lemiamas, svarbus ir jautrus dalykas. Kai esi miesto vadovas, tave visur visi pastebi. Kad ir nuėjus į kavinę ir užsisakius bokalą alaus, visi žiūri, kaip ir kokį alų geria miesto meras. Bet aš juk irgi žmogus. Ar dabar man tik salotas galima?

Sutinku, pareigos atsakingos, turiu būti pavyzdys visiems. Tokiu ir stengiuosi būti. Tačiau nereikia perlenkti lazdos. Manau, svarbiausia, kad apie mane kalbėtų ne mano pomėgiai, o darbai. Noriu, kad miestas turėtų tokį vadovą, kuriuo tikėtų ir didžiuotųsi.

Sakykite atvirai, ar nebuvo momentų, kai staiga išpopuliarėjus susidūrėte su aplinkinių skepticizmu darbo aplinkoje?

– Daugelis sako, kad viskas, ką aš darau, tėra tik viešųjų ryšių kampanija. Girdžiu nemažai kritikos iš oponentų, kartais atrodo, kad viskas, ką bedaryčiau, viskas blogai. Tačiau kai iš tikrųjų įsiklausai į kritiką – nėra argumentų. Argumentas yra „piaras“. Bet kai stovi naujas renovuotas viadukas, renovuota mokykla ar pritraukti investuotojai – tai galima vadinti kaip tik norime, tačiau reikalingi miestui darbai yra padaryti.

Ne visi sprendimai patinka visiems. Jei pas dviejų gatvių gyventojus paklaustume, kurią gatvę pirma išasfaltuoti, tai bet kokiu atveju, kad ir kokį sprendimą priimsi, viena pusė bus pasipiktinusi. Visiems geras niekada nebūsi.

Tačiau kritika be argumentų – tik tuščios kalbos. Kai girdžiu konkrečius siūlymus, visada stengiuosi įsiklausyti. Tikrai širdį atiduodu savo darbui, savo miestui. Juk aš čia ketinu gyventi, čia gyvena mano šeima, draugai, artimieji. Tikrai nenoriu, kad jiems būtų gėda už mane. Tad kol esu čia, kur esu, darysiu viską, kad Alytuje žmonėms gyventi būtų gera.

2021 12 10 06:44
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt