pirmadienis, kovo 1 d.
Rašytoja L. Gardner: geriausi detektyvų siužetai gimsta pasivaikščiojimų metu
Alfa.lt

Lisa Gardner – viena mėgstamiausių detektyvų rašytoja Lietuvoje, „New York Times“ bestselerių autorė, išleidusi tokias knygas kaip „Niekada neprasitark“, „Trečioji auka“, „Tobulas vyras“. Šiandien skaitytojams ji pristato naują intriguojantį trilerį – „Kai tu mane matai“. Leidyklos „Jotema“ išleistoje knygoje autorė suvienija tris savo mylimiausias herojes — detektyvę Didi Voren, Florą Dein ir Kimberlę Kvinsi. Pareigūnės tiria paslaptingą praeityje įvykdytą žmogžudystę, kuri atveda jas iki pavojingo ir šaltakraujiško šių dienų nusikaltimo.

FTB specialiosios agentės Kimberlės Kvinsi ir seržantės Didi Voren sukurta darbo grupė turi sekti jau mirusio serijinio pagrobėjo Džeikobo Neso paliktais skaitmeniniais pėdsakais. Kai Džordžijos kalnuose aptinkami nerimą keliantys įrodymai, jos kartu su Flora Dein ir tikrų nusikaltimų entuziastu Kytu Edgaru atvyksta į mažą miestelį. Tyrėjų komanda suvokia, kad nors būdamas gyvas Džeikobas įvykdė daugybė žiaurių žmogžudysčių, o jo tamsiausios paslaptys visgi dar neatskleistos. Kvinsi ir Didi turi pasitelkti visus savo įgūdžius bei patirtį, kad išnarpliotų painiausią bylą savo karjeroje. O detektyvė Flora tenka dar vienas išbandymas – tiesiogiai susidurti su savo praeitimi, viliantis išgelbėti kitus.

— Naujausia jūsų knyga „Kai tu mane matai“ pasirodė itin įdomi ir įtraukianti iki pat paskutinio puslapio. Ar galėtumėte papasakoti apie ši knygą? Kaip kilo jos idėja?

— Žinoma, mažame Džordžijos miestelyje aptinkami mirusios mergaitės palaikai. Detektyvų komanda aiškinasi, ar ji tapo serijinio pagrobėjo Džeikobo Neso auka. O galbūt tai kito, dar žiauresnio žudiko darbas? FTB agentė Kimberlė Kvinsi tampa atsakinga už detektyvų grupę, kuriai priklauso Didi Voren ir viena iš šio nusikaltėlio ankstesnių aukų, Flora Dein. Komanda leidžiasi į nusikaltėlio paieškas. Tačiau kuomet randama daugiau nužudytų aukų, tyrėjų komanda suvokia, kad aplinkiniai žmonės gali apsimesti visai kitokiais nei yra iš tiesų.

Knygos idėja gimė dar begyvenant Oregone, kurio apylinkės siejamos su kitu pagarsėjusiu žiauriu nusikaltėliu – Tedžiu Bandžiu. Nors jis prisipažino nužudęs trisdešimt moterų, įtariama, kad iš tikrųjų aukų galėjo būti kur kas daugiau. Iki šiandien žinau šeimų iš Oregono, kurių dukterys pradingo dar aštuntajame dešimtmetyje. Manoma, kad jos nukentėjo nuo šio maniako rankos. Tačiau iki šiandien neaptikus jų palaikų, tai labai sudėtinga įrodyti. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia šioms šeimoms gyventi tokioje nežinioje – nujausti, kad kažkas siaubingo galėjo nutikti, bet neturėti tam pakankamai įrodymų? Visa tai mane paskatino atsidėti mirusiųjų ir mąsinių kapaviečių tyrinėjimams ir parašyti šį detektyvą. Kartais atrodė, kad knyga tarsi pati save pasirašė.

— Vienas iš labiausiai intriguojančių „Kai tu mane matai“ detalių – tai visų ankstesnių savo kūrinių pagrindinių veikėjų (detektyvių Didi Voren, Kimberlės, Floros ir Keitės) subūrimas į vieną knygą. Kiekviena jų išskirtinė tiek kaip tyrėja, tiek kaip kūrinio personažas. Dabar jos visos priverstos dirbti drauge, iš vienos pusės, tarsi konkuruodamos, tačiau iš kitos – ištiesdamos pagalbos ranką viena kitai, kai to labiausiai reikia. Ar buvo lengva šias moteris sujungti draugėn į vieną knygą?

— Man buvo tikrai smalsu, kaip pavyks apjungti tris skirtingus moteriškus personažus į vieną istoriją. Teko pažvelgti į jas kitomis akimis, dar labiau išryškinti kiekvienos individualius bruožus, o ne tik pristatyti kaip pirmąją, antrąją detektyvę ir t. t. Kaip rašytojai, man išties labai patiko kontrastingas santykis, kurį pavyko sukurti tarp Didi Voren ir Kimberlės. Žinoma, Flora šiame kūrinyje pasirodo taip pat labai ryški asmenybė.

Beje, vienas mano mėgstamiausių personažų šioje knygoje – būtent dingusi mergaitė. Kurdama jos personažą, galvojau, koks jis, kur ir kodėl ji dingo, ką ji būtų dariusi toliau, jei būtų likusi gyva – visa tai tik dar labiau skatino mane rašyti puslapį po puslapio.

— Flora gali būti laikoma viena mėgstamiausių jūsų knygų veikėjų kaip ir detektyvė Didi Voren. Netgi atrodo, kad abi jas naudojate lyg dvi priešingas monetos puses. Didi Voren, visuomet siekia teisingumo, o Flora – keršto. Skaitytojai, kurie susipažins su jūsų naujausiu trileriu „Kai tu mane matai“ taip pat daugiau sužinos apie Florą ir jos praeitį. Kodėl šį kartą nusprendėte pasigilinti į jos personažą atidžiau?

—Flora man visuomet siejosi su tam tikrais pokyčiais ir tobulėjimu, tokia, matyt, visų sugebančių išgyventi sudėtingose situacijose prigimtis. Pavyzdžiui, viena iš labiausiai man įstrigusių frazių, kurias teko išgirsti iš žmonių, patyriusių nemenkų iššūkių, buvo „žmonės, kuriems gerai sekasi, nebūtinai yra tie, kurie įveikia išbandymus“. Ši frazė gerai paaiškina Floros elgesį, tačiau tuo pačių atskleidžia jos patirtus skaudulius, kuriuos išspręsti nėra jau taip paprasta. Šiame detektyve Flora žengia dar vieną žingsnį į priekį. Nenorėčiau atskleisti siužeto, tačiau scena, kurią turiu omenyje, iš tiesų, yra viena mano mėgstamiausių, kurias teko sukurti per visą savo rašytojos karjerą.

— Jūsų kūriniuose galima rasti daugybę netikėtų siužeto posūkių. Ar dar pavyksta pačią save kaip rašytoją nustebinti vienu ar kitu veikėjo poelgiu arba netikėta istorijos eiga? Kiek rašymo procese lieka vietos improvizacijai, o kiek laiko tenka atiduoti griežtam planui?

— Dažniausiai kaip ir visose detektyvų serijose pirmiausia seka tikras tyriamasis darbas, realybės, tam tikrų faktų sudėliojimas, o paskui jau galima imtis improvizacijos. Pradėdama rašyti knygą niekada nežinau, kaip viskas pasibaigs, istorijos kūrimas – visuomet proceso dalis. Geriausiai apie įvairius siužeto vingius ir istorijos detales sekasi mąstyti pasivaikščiojimų metu. Tiesą sakant, daugelis mano kriminalinių istorijų posūkių, besirutuliojantys mažame Džordžijos kalnų miestelyje, buvo sukurti vaikštinėjant kalvotomis Naujojo Hampšyro, kuriame šiandien gyvenu, apylinkėmis.

— Kokios knygos skaitytojai galėtų tikėtis toliau?

— Esu įsitraukusi į naują projektą, kuriame bendrauju su grupe moterų, padedančių ieškoti dingusių žmonių, daugiausiai iš socialinių mažumų grupių. Įdomu matyti, kaip žmonės neturėję jokio išankstinio pasiruošimo ar žinių, kaip dorotis su panašiomis mįslingomis kriminalinėmis situacijomis, pasineria į jas visa galva. Taip gimsta dar daugiau idėjų ir naujų detektyvinių istorijų, virstančių knygomis!

2021 02 15 19:14
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt