ketvirtadienis, sausio 20 d.
„Šokolado sielai“ įkūrėja R. Banionytė: vaikų auginimas nėra tik džiaugsmas
Marija Angeloska
Asmeninis archyvas
„Šokolado sielai“ įkūrėja R. Banionytė

„Šokolado sielai“ įkūrėja Rūta Banionytė atvirai papasakojo apie tikrąją motinystės pusę, apie emocinius sunkumus ir laiko sau bei vyrui trūkumą. Ji pasidalijo skaudžia patirtimi apie neigiamus žmonių komentarus ir sprendimą socialiniuose tinkluose neviešinti realybės, nors dėl to jaučiasi nesąžininga savo sekėjoms.

Pirmą kartą mama tapote prieš vienuolika metų, o antrą vos prieš metus. Ar tai skirtingos patirtys?

Fainiausia, kad su vyru nusprendėme dirbti ir auginti Kamilą kartu, nes pirmąjį kartą daugiau ar mažiau Emutę auginau viena su mamos pagalba. Tai buvo klasikinė situacija, kai vyras grįždavo vakare ir išleisdavo tik pasportuoti. Šį kartą patirtis visai kitokia, nes dalijantis pareigomis daug lengviau. Matai visą augimo procesą, matai, kaip vaikas keičiasi, kartu dalijiesi sunkumais. Atsimenu, kad anksčiau, kol mama neateidavo, tol į dušą nueiti negalėdavau.

Ar yra dalykų, kuriuos darote kitaip, nei darėte anksčiau?

– Šiam vaikui leidžiu būti savimi. Su Emute bandžiau viską daryti pagal taisykles, bandžiau tą vaiką įstatyti į rėmus.

Esate nuomonės formuotoja, turite daug sekėjų socialiniuose tinkluose. Ar sulaukiate patarimų, kaip auginti vaikus?

– Lietuvoje ši tema yra labai slidi, nes jei pasidaliji, kad vaikų auginimas nėra tik džiaugsmas, bet iškyla ir emocinių, fizinių sunkumų, tai sulauki lavinos neigiamų komentarų. Mes su kitomis instagramo mamytėmis aptariame, kad Lietuvoje yra tik du keliai: arba tu dalijiesi gražiais dalykais, kaip viskas tobula, arba pradedi kalbėti tiesą, kad motinystė nėra tik laimė, tai ir bemiegės naktys, ir emocinės problemos, bet tada privalai apsišarvuoti kantrybe ir kovoti.

Kai pasidaliji realybe, atrodo, kad sunkiai sekasi tik tau vienai ir kad esi blogas žmogus, bloga mama, dažnai sulauki net įžeidinėjimų. Vaiko auginimas kaip oras Lietuvoje – įvairus, jame yra visokių spalvų.

Kad ir kaip stengtumėmės vaidinti europietes, man atrodo, kad viešoje erdvėje vyrauja bendroji nuomonė, kad kenčianti moteris yra geresnė. Kai socialinėje erdvėje pasidalijau, jog Mindaugas man leidžia išsimiegoti ir pabūna su mūsų vaiku, tai galvojau, kad mano telefonas susprogs nuo komentarų, kokia bloga mama esu, todėl nusprendžiau neiti šiuo keliu. Kartais jaučiuosi nesąžininga savo sekėjoms, nes man atrodo, kad kiekvienai moteriai, kuri augina vaikus, reikėtų žinoti, jog visoms mums būna sunku.

Sakykite, kaip pasikeitė asmeninis gyvenimas vėl atsiradus naujagimiui šeimoje?

– Buvau pamiršusi visus sunkumus ir man atrodė, kaip faina, vėl bus leliukas, vėl jį nešiosiu, glostysiu, rengsiu gražiais rūbeliais, bet kartu su leliuku sugrįžo ir visi prisiminimai apie bemieges naktis. Asmeninis gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Man didžiausias sunkumas – laiko sau trūkumas. Mūsų mergytė labai judri, tai laisvą laiką turime tik per jos pietų miegą, nes antroji dienos dalis priklauso nuo to, ar galės padėti mano mama.

Dėl kokių dalykų apmaudžiausia stengiantis suderinti karjerą su motinyste?

– Tai, kad viskas nevyksta pagal planą. Aš esu iš tų moterų, kurios viską planuoja, užsibrėžia ir įgyvendina, bet dabar tai ne visada pavyksta. Būna, kad įsipareigoju, pasižadu, o vėliau vaikas nemiega ar sunegaluoja, ir visus planus tenka atšaukti. Neseniai skridome į Londoną, galvojome, kad gerai praleisime laiką, užsisakėme fainą viešbutį, aš pasipuošiau, o Kamila neišsimiegojo naktį, nuotaika prasta, verkia, sėdėti nenori, pusryčių valgyti nenori, viską mėto, o mama purvina bėga persirengti.

Kokių patarimų norėtumėte duoti mamoms, kurios galbūt norėtų siekti karjeros aukštumų, tačiau visą savo laiką skiria tik vaikams?

– Galbūt ne visoms mamoms reikia dirbti ir siekti karjeros aukštumų. Žinau moterų, kurios jaučiasi laimingos tiesiog būdamos su vaikais. Aš gyvenu taip, kaip gyvenu, nes man būtų labai sunku užsidaryti. Merginos manęs klausia, kaip aš atrandu laiko pasidažyti, pasipuošti, bet aš esu taip įpratusi dar nuo modeliavimo laikų. Nesvarbu, kada keliesi, bet visada turi gerai atrodyti. Nežinau, ar tai geras dalykas, kartais švaistau savo energiją, o vėliau vakare verkiu, bet, kaip minėjau, tai turbūt atėjo iš modeliavimo laikų, nes vis tiek konkurencija didelė, privalai gerai atrodyti.

Kokius auklėjimo principus propaguojate?

– Nesu labai griežta mama, bet pas mus yra ribos ir taisyklės, kurias labai svarbu turėti. Aš esu ne draugė, o mama, ir svarbu tai jausti, nesvarbu, vaikui metukai ar dvylika metų, bet mano žodis yra svarbus. Atsimenu, vieną kartą keliavau po Afrikos džiungles ir mačiau tokią liūtę. Ji buvo rami, gražiai žaisdavo su liūtukais, bet jei jie bandydavo pabėgti toliau, tai gaudavo tokį stiprų pritraukimą atgal, ir man įstrigo tai, kad stipri mama yra kaip liūtė.

Kitas dalykas – ryšio kūrimas, man svarbu kurti ryšį ir su mergaitėmis, ir su mama, ir su vyru. Daug investuoju į ryšio kūrimą. Pas mus nebūna taip, kad grįžti namo ir užsidarai kambaryje. Aš visada žinau, kaip Emutei sekasi bendrauti su draugėmis, kaip ji jaučiasi, ir taip buvo visą gyvenimą, man atrodo, kad ji net nežino, jog galėtų būti kitaip. Mindaugas lygiai toks pats, jis žino, kokią muziką ji klauso, kokius serialus žiūri, kas ją skaudina. Mes diskutuojame apie jos konfliktus su draugėmis, kokius reikėtų priimti sprendimus, stebime jos emocinį lauką.

Apskritai daug laiko leidžiame kartu, bent kartą per mėnesį visi kartu vykstame į kelionę. Pavyzdžiui, dabar grįžome nuo kalniukų, tik nebuvo labai smagu, nes Kamilytė nepripratusi prie sniego ir šalčio.

Ar nesulaukiate iš vyresniosios dukros komentarų, kad galėtumėte dirbti mažiau?

– Iš šalies galbūt atrodo, kad aš daug dirbu, bet iš tikrųjų visus darbus pasidarau per dvi ar tris valandas ir, kai viską pasidarau, tada likusį laiką skiriu mergaitėms.

Jūsų su vyru santykiai atrodo itin darnūs. Kaip sekasi puoselėti tokius santykius?

– Dabar su mudviejų kokybišku laiku yra sunku. Ne kartą esame apie tai kalbėję ir įsivardiję, kad dabar toks gyvenimo etapas, kai vaikui reikia devyniasdešimt procentų mūsų laiko. Nepamirštame, kad laiko dviese mums trūksta, ir žinome, kad tai kompensuosime. Su Mindaugu daug laiko praleidžiame kartu, bet trūksta buvimo dviese, pasėdėti kartu, pasižiūrėti vienas kitam į akis. Jaučiame nostalgiją, kalbame, bet iki atsirandant Kamilai kartu buvome aštuonerius metus, todėl turėjome laiko sukurti santykių bazei, keliauti, važiuoti į seminarus, mokytis dalykų.

„Šokoladas sielai“ yra sėkmingas prekės ženklas. Kokių patarimų norėtumėte duoti tiems, kurie taip pat norėtų įkurti savo prekės ženklą?

– Pirmiausia reikia pradėti. Nėra taisyklės, kaip reikėtų daryti, tiesiog reikia žengti pirmuosius žingsnius, kiekvienam jie būna kitokie, bet svarbu pradėti. Netikiu, kad turi ateiti kažkokia speciali diena ar laukti, kol atsiras motyvacija, ji atsiranda bedarant. Čia lygiai taip pat, kaip su automobiliu, juk jis nepradės važiuoti, kol nepasuksime raktelio.

Jūs esate gyvenusi Los Andžele, bet karjerą nusprendėte daryti Lietuvoje. Kas nutiko, kad priėmėte tokį sprendimą?

– Labai pavargau nuo Los Andželo. Kai ten gyvenau, nueidavau atsigerti kavos ir tiesiog šnekėdavausi su nepažįstamais žmonėmis, nes man tai būdavo labai įdomu. Visi jauni žmonės, kuriuos sutikau ten, būdavo modeliai arba aktoriai, bandantys vaikščioti į kastingus. Vėliau ratas prasiplėtė, bet vis tiek didžioji dalis žmonių buvo bandantys prasimušti į pramogų industriją. Los Andželas – vienišų žmonių miestas, ir nematau vizijos, kaip ten būtų įmanoma auginti vaiką.

O kaip sekėsi įsikurti Lietuvoje grįžus po emigracijos?

– Grįžusi iš karto įstojau studijuoti socialinius mokslus ir pradėjau lauktis pirmos dukters. Nelabai turėjau laiko galvoti apie integraciją. Tuo metu darbo ieškotis man nereikėjo, tai pirmus penkerius metus dirbau tik su vertimais ir leidau sau auginti Emutę, užsiimti asmeniniu tobulėjimu. Tikrai nebuvo sunku.

2021 12 12 16:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt