trečiadienis, rugsėjo 23 d.
Trileris apie poligrafą ir baudžiauninkus
tiesa.com

Lietuvos valdžios viršūnėse vykstančio trilerio gali pavydėti geriausi publikos mulkinimo meistrai iš paties Holivudo. Jame veikia ir paslaptingos jėgos, ir vieniši kovotojai. Ar šiame scenarijuje numatyta ne tik netikėta atomazga, bet ir laiminga pabaiga?

Viskas prasidėjo nuo įsakymo demaskuoti išdaviką ar net kelis išdavikus, piktoms jėgoms atskleidusius valstybės paslaptį apie planuojamą operaciją kodiniu pavadinimu „Pandoros skrynia“. Susidomėjusi publika dar nespėjo patogiau įsitaisyti prieš ekranus, o įsakymą vykdanti saugumo policija jau nustatė keletą įtariamųjų. Iš įtariamųjų tarpo buvo atrinkti du patys įtartiniausi. Tarnybos prie jų prijungė iš užsienių parsigabentą Aparatą, poligrafu vadinamą. Abu prijungtieji Aparatui nepatiko, nekaip jam pasirodė. Rasi, tie ir bus išdavę Lietuvą.

Dabar jau mažai kas bent apytiksliai atsimena, ar paskiau nei lėkė dviejų Aparatui nepatikusių riterių galvos, ar dar prieš joms nuo trinkos riedant ant nuo dažnų egzekucijų kraujo pajuodusių ešafoto lentų pasklido gandas, kad budelis čia nieko dėtas, kad yra „ne–prie–ko“.

Vienaip ar kitaip, gentis smarkiai sunerimo, o patys neramiausi, koks tūkstantis, net panūdo aikštėje reikalauti, kad tos galvos vėl būtų kaip nors pritaisytos prie agonijos vis dar tampomų kūnų. Nes buvo nukirstos neteisingai. Ne budelis jas nukirto, o kažkas kitas.

O čia dar pats kresnasis įstatymo vykdytojas, atlikęs valstybei reikalingą darbą, užuot tyliai pasišalinęs į savo celę nuo seno jam miesto galvos skirtą Vilniaus arkivyskupijos kurijos rūmuose, arčiau Dievo malonės, iš po savo gobtuvo į gentį prabilo moters balsu: viskas padaryta taip, kaip reikia, jokių klaidų!..

Bet kur matyta, kad budelio pareigas garbingų papročių karalystėje eitų moteris! Baisi gėda prieš visą Šventąją Romos imperiją!..

Lietuvos vargdieniai nebežinojo nė ką galvoti: vieną dieną juos iš sostinės pasiekdavo žinia, kad nelaimėlių riterių galvos į pirmykštę jų vietą niekuomet gražintos nebus, kitą – kad šį reikalą rudeniop ruošiasi svarstyti Tribunolas ir todėl dar nežinia, kuo viskas baigsis. O žiema tai jau tikrai baigiasi, po Kaziuko turėtų atšilti ir... gali būti per vėlu gaivinti lavonus, jei dėl ankstyvo pavasario galvose prasidėtų negrįžtami procesai.

O trečią po nukirsdinimo savaitę suplukęs raitelis atnešė žmoneliams žinią, kad sostinėje dėl budelio esą prasidėjęs karas. Vienų rūmų pulkai eina prieš kitų rūmų legionus.

To vargdieniams jau buvo per daug. Juk vos prieš dvidešimt metų iš krašto pasitraukė viską šlavęs maras, o dabar būtinai ims iš tamsių girių lįsti plėšikai, plėšti ir taip nustekentą varguomenę, kaip paprastai karo apimtose žemėse būna.

Visa laimė, kad pačią įtempčiausią dramos vietą ekranuose nutraukė reklaminis filmukas apie Rytuose užsakytą ir jau į Klaipėdos uostą plukdomą nepriklausomą ir pigią šviesą. Į kiekvienus namus. Dalis publikos dar net reklamai nepasibaigus ėmė skaičiuoti, kiek skolų galės likviduoti sutaupę tai visiems kaip oras reikalingai šviesai. Kad tik karo nebūtų...

Bet reklamai pasibaigus ekranuose publika išvydo ne ką kitą, o būtent karą. Kariaujančios šalys mūru stojo viena prieš kitą dabar jau ne dėl nukirsdintų riterių, o dėl paties budelio galvos...

* * *

O dabar – prie reikalo. Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, kalbėdamas apie lietuviško kino problemas, „Atgimimui“ yra sakęs, kad mūsų kinematografininkai kol kas negalėtų sukurti sėkmingos istorinės ekrano epopėjos ne tik dėl pinigų stygiaus, bet ir dėl patirties stokos. Drįstu tokiai ministro versijai paprieštarauti.

Kaip iš pagrindinės mokyklos pamokų žinome, geras kino filmas, o ypač detektyvinis, yra toks, kuriame pasakojama istorija žiūrovams pateikiama ne tiesmukai, su iš anksto nuspėjama pabaiga, o toks, kurio atomazga daugeliui netikėta, o jos logika sudėtingesnė, nei būna meksikiečių muilo operose. Ir dar: pastaraisiais metais į pasaulinę sėkmę pretenduojančiuose filmuose būtinai turi veikti paslaptingos jėgos, nematoma ranka tvarkančios žmonių ir tautų likimus. Ir vieniši herojai, tuos patamsių gaivalus demaskuojantys bei ugniniu kardu likviduojantys.

Tad jei dabartinį dėl FNTT vadovų atleidimo kilusį gilų politinį–institucinį konfliktą laikytume ekrano meistrų išmone, tai jis atitiktų pačius griežčiausius „kasinio“ kino kriterijus. Ir jau čia išvardytus ir dar nepaminėtus. Tarp pastarųjų – meistriškas sugebėjimas vedžioti publiką (visuomenę) už nosies.

Deja, FNTT vadovų byla – ne Holivudo trileris, o Lietuvos visuomenė – ne pramogų ištroškusi publika. Geriausiu atveju mes esame vietoje tų baudžiauninkų, kuriems sostinės rūmų karas – tai nepribaigtų plėšikų aukso valanda.

Tik, ponai baudžiauninkai, šiukštu nereikalaukite iš valdžios aiškumo – sugadinsite filmą!

2012 03 06 17:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt