šeštadienis, rugsėjo 19 d.
Savipagalba sergant depresija: ką svarbu žinoti?
Alfa.lt

Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė Aušra Mockuvienė dalinasi įžvalgomis apie savipagalbos svarbą depresijos gydymo kontekste, apie savipagalbą kaip savęs įgalinimą, pasirūpinimą savimi ir pasirinkimą gyventi sveikiau.

Depresija susirgusiam žmogui Lietuvoje dažniausiai pasiūlomi vaistai, o kitos pagalbos galimybės lieka nuošalyje – pastebi „Depresijos gydymo centro“ įkūrėja psichologė Aušra Mockuvienė.

Vadinamuosius savipagalbos būdus tyrinėjanti psichologė sako, kad nors Lietuvoje apie juos žinome mažai, mokslinei bendruomenei jų veiksmingumas seniai nebekelia abejonių. Dar daugiau, pagalbos sau būdai yra paprasti ir visiems prieinami, tačiau juos deramai įvertinti trukdo Lietuvoje populiari klaidinga nuostata, kad žmogaus negalavimas yra ne tiek jo paties, o veikiau gydytojo reikalas.

– Savipagalba – retai Lietuvoje sutinkamas žodis. Kas tai ir kuo gali padėti?

– Kalbant visai paprastai – tai būdai pasirūpinti savimi, gyventi sveikiau, save įgalinti. Pavyzdžiui, pagalba sau apima fizinį aktyvumą, sveiką ir subalansuotą mitybą, kokybišką miegą, bendravimą, šviesos terapiją. Jų veiksmingumas gydant lengvas ir sunkias depresijas įrodytas daugybe mokslinių tyrimų.

Tačiau labai trūksta supratimo, kad depresija nenutinka be priežasties. Net jeigu žmogus visiškai nesirūpina savimi, dirba labai ilgas valandas, nesiilsi, neišsimiega, nežiūri, ką valgo, vartoja alkoholį – dažnai tokio savo gyvenimo būdo su depresija nesieja. Žinoma, pasitaiko ir tokių klinikinių depresijos atvejų, kurių priežastys fiziologinės, bet net ir tokiais atvejais tai, kaip mes gyvename, veikia mūsų fiziologiją ir būseną, ir jeigu savo pasirinkimus koreguosime, keisime ydingą gyvenimo būdą, tai teigiamai veiks mūsų savijautą. Žmogus tikrai nėra bejėgis. Pirmiausia jis pats atsako už savo gyvenimą bei pasirinkimus, ir netgi noras pasveikti pirmiausiai turi kilti iš mūsų pačių – gydytojas neateis ir iš lovos nepakels, ir nepaguldys laiku.

– Kodėl apie savipagalbą svarbu kalbėti depresijos gydymo kontekste?

– Pradėjusi dirbti su depresija sergančiais žmonėmis susidūriau su skaudžia Lietuvos realybe. Daugeliui sergančiųjų pagalbos galimybės yra labai ribotos: lengvai prieinami vaistai, sunkesniais atvejais – ligoninė, o terapija pasiekiama tik nedaugeliui, nes nėra pigi, poliklinikose specialistų ir vietų skaičius labai ribotas, o mažesniuose miesteliuose galimybių apsilankyti pas terapeutą kai kada ir visai nėra. Taip pradėjau galvoti apie paprastus ir universalius sveikos gyvensenos būdus, kuriuos kiekvienas galėtų taikyti kasdien. Tačiau žinių apie tai Lietuvoje praktiškai nėra, o daugelis sergančiųjų depresija vis dar mano, kad pagalba jiems apskritai nereikalinga arba, atvirkščiai, jaučiasi labai bejėgiškai. Mano, kad patys vieni nieko negali nuveikti, o išgydyti turi gydytojas. Abu šie požiūriai trukdo suprasti, kokia naudinga gali būti pagalba sau. Ji gali labai praplėsti ir papildyti pagalbos galimybių pasirinkimą.

Be to, reikia suprasti, kad jeigu žmogus vartoja vaistus – jo būklė tampa priklausoma nuo išorinio faktoriaus, tai yra tos medžiagos, kurią jis gauna. Šis būdas žmogaus neįgalina, jis arba gauna tą medžiagą, arba ne. Savo būsenos kontrolė šiuo atveju - išorinė. Tuo tarpu kai žmogus perpranta, kokie kasdienio gyvenimo pasirinkimai teigiamai veikia jo būseną, jis įgyja kontrolės jausmą, žino, kad būtent jis yra tas, kuris gali būseną įtakoti.

– Minėjote mokslinį savipagalbos būdų veiksmingumo pagrindimą. Ar galima konkrečiai įvardinti, kiek ji veiksminga?

– Pavyzdžiui, JAV buvo tiriamos kelios savipagalbos grupės, kurių dalyviai 3 mėnesius reguliariai susirinkdavo klausyti paskaitų, o namų darbams turėdavo išmėginti įvairius pagalbos sau būdus. Nustatyta, kad šios programos veiksmingumas siekė net 60–70 proc. – tiek dalyvių programos pabaigoje jautė žymų pagerėjimą arba apskritai nebeatitiko klinikinės depresijos simptomų, su kuriais programą pradėjo. Net ir vertinant tęstinumą po dar 3 mėnesių nuo programos pabaigos bei po vienerių metų, teigiamas poveikis išliko gana ryškus.

Pati esu vedusi panašią grupę ir turėjau ne vieną progą gyvai įsitikinti, kaip svarbu, kad depresiją patiriantis žmogus neliktų vienas, kad jam žengti pirmyn padėtų ir pati kurso struktūra, ir jame dalyvaujantys žmonės, kurie patiria panašius sunkumus. Bandymas kartu juos nugalėti motyvuoja, palaiko imtis veiksmų, tarytum sukuria sraunios upės efektą, kuri paneša pirmyn, net jeigu pačiam toliau irtis pristinga jėgų.

– Kaip atsakote į kritiką, kad depresija sergančiam žmogui siūlote tai, ko jis kaip tik ir nepajėgia, pavyzdžiui, sportuoti, bendrauti?

– Tokių nusistebėjimų pasitaiko ir tarp specialistų. Labai įsiminė viena konferencija apie depresiją ir pagalbos būdus jai įveikti. Lektorius, kuris ką tik skaitė pranešimą apie naujus antidepresantus, sulaukė klausimo: „Girdėjau, kad sportas gali labai padėti sergantiems depresija. Ką apie tai manote?“. Lektorius entuziastingai patvirtino, kad tai išsamiai ištyrinėta, ir nėra jokių abejonių, jog fizinis aktyvumas labai padeda – rezultatai tiesiog fantastiški. Bet, apibendrino lektorius, negi sportuos tas, kuris serga depresija? Todėl mes išrašome vaistus. Mane tai apstulbino, aš ir šiandien esu įsitikinusi, kad depresija sergantis žmogus gali sportuoti. Suprantu, kad sergant gali nieko nesinorėti, bet tvirtai tikiu, kad galima žmogų įgalinti pasiūlant jam sistemą, kuri švelniai palydi, struktūruoja, motyvuoja ir nuveda gijimo keliu.

Būtent todėl kūrėme savipagalbos internetu programą “Be depresijos”. Norėjome, kad struktūruota, moksliška, žmogų sunkumuose palaikanti ir motyvuojanti informacija apie pagalbos sau būdus būtų prieinama kuo platesniam žmonių ratui. Tikime, kad įmanoma rasti būdą bent jau dalį depresijos simptomus išgyvenančių žmonių motyvuoti ir įgalinti padėti sau, tik reikia tuo užsiimti.

– Jeigu daugeliu atvejų žmogus gali pats sau padėti, kokios funkcijos, jūsų manymu, šiame pagalbos sau procese turėtų tekti psichikos sveikatos specialistams?

– Žmogus, susiduriantis su sunkumais, visada gali ką nors daryti, kad sau padėtų. Tačiau nereikia apsigauti - tikrai ne visada ir ne visiems to užteks. Kai būsenos sunkios būtina ir įvairių specialistų pagalba.

Svarbi dalis, kurią užtikrina specialistas, yra švietimo, informavimo, nes, vėlgi, kad galėčiau padėti sau, aš turiu žinoti, kas yra pagrįsta mokslu, kokie tie būdai, kurie man padės, ir kaip juos teisingai naudoti. Juk visi žinome, kad fizinis aktyvumas mums sveika, bet koks būtent aktyvumas reikalingas sergant depresija? Sakykime, įrodyta, kad trys pusvalandžio trukmės greiti pasivaikščiojimai per savaitę – veikia taip pat kaip antidepresantai.

Kitas dalykas – specialistas gali padėti žmogui išbristi tiek iš bejėgiškumo, tiek iš visagalybės nuostatų. Būna, kad pagalbos kreipiasi daug metų kančioje prabuvę žmonės, kurie arba manė nieko negalintys pakeisti, arba buvo įsitikinę, kad patys turi su viskuo susitvarkyti. Svarbu suprasti, kad nė vienas negalime visko, kartais tiesiog būtina specialisto pagalba.

– Ar savipagalba reikalinga visiems, sergantiems depresija?

– Neretai pradėjęs vartoti vaistus žmogus į juos sudeda visas viltis pasveikti ir daugiau jokių pokyčių nesiima, tačiau antidepresantai daliai sergančiųjų nesuveikia. Todėl ir su gydytojais psichiatrais vis dažniau kalbame, kad būtų svarbu suteikti integruotą, kompleksinę pagalbą, kuri apimtų ir savipagalbos būdus.

Šiuo metu psichiatrija ir medicina Lietuvoje labiausiai orientuota į simptomų šalinimą, o ne į kompleksinį problemos sprendimą. Iškart prisimenu jauną, išsigandusią ir pasimetusią merginą, kuriai gydytojas pasakė, kad be vaistų neapsieis ir daugiau jokių pasiūlymų, jokios informacijos jai nesuteikė. Arba vaikiną, su depresija susiduriantį nuo 13 metų, tačiau tik sulaukus 23-ejų jis pirmąsyk išgirdo, kad verta pamėginti nueiti į terapiją – visą dešimtmetį girdėjo vien pasiūlymus vartoti įvairius vaistus ir daugiau jokių alternatyvų. 

Apmaudu, tačiau su depresija susiduriantys žmonės apie terapiją ar kitas priemones – šalia ar vietoj vaistų – dažnai išgirsta iš pažįstamų ar artimųjų, bet ne iš psichikos srities profesionalų. O kai gydytojas mano, kad pacientas turi jam paklusti ir neuždavinėdamas klausimų vykdyti nurodymus – ilgainiui ir pacientas įpranta taip manyti, todėl turime daug išmokto bejėgiškumo ir labai neveiksmingą sistemą. Tačiau mano vizija visai kita – noriu žmones pakviesti domėtis savo sveikata, savijauta ir tuo, kaip gali ją gerinti.

Mano akimis, pagalba sau prieinama ir reikalinga visiems, tačiau jeigu lengviems depresijos simptomams įveikti gali pakakti tik savipagalbos, tai sunkioje būsenoje esančiam žmogui gali pirmiausiai reikėti specializuotos pagalbos. Tokiais atvejais rekomenduoju visų pirma kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, o būsenai stabilizavusis, kai atsiranda daugiau vidinių resursų, galima žiūrėti, ką papildomai padaryti, kad pagreitintume gijimo procesą.

Dažnai iš klientų girdžiu žodžius negaliu, nemoku, neturiu laiko. Žinoma, pasitaiko ir visai atvirkščių reakcijų. Labai įsiminė vienos moters pasiryžimas: oras nemalonus, šalta ir šlapia, bet aš noriu gerai jaustis, todėl būtinai rasiu būdą, kaip pajudėti, net jeigu tiesiog reikės šokinėti namie įsijungus muziką. Ir dabar greitai sulauksime šaltojo metų laiko, nesinorės daug būti lauke, todėl jeigu nebus galimybės pasivaikščioti, pėstute eiti į darbą, noriu atkreipti dėmesį, kad mankštintis vis tiek galima įvairiausiais būdais – nuo namuose pastatyto treniruoklio iki paprasčiausio šokio įsijungus muziką.

2020 09 16 11:54
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt