pirmadienis, gegužės 25 d.
Druskos ežerai, kantrybės slėniai
Rita Kulešovaitė

Po Atakamos dykumą keliavusi Rita Kulešovaitė džiūgauja paklausiusi bičiulio patarimo: šį lagūnų ir uolienų kraštą būtina tyrinėti savarankiškai, nes laisvė – protingiausias tokios kelionės pasirinkimas

Maždaug prieš ketverius metus keliaudama po Pietų Ameriką beveik šešis mėnesius praleidau tyrinėdama Kolumbiją, Ekvadorą, Peru ir Boliviją. Tačiau tąkart mano kelionė šiame žemyne baigėsi ties pusiauju. Nuo tada visą laiką viduje kirbėjo nenumaldomas noras sugrįžti, pamatyti, susipažinti su likusia žemyno dalimi. Šią žiemą pribrendau kitai kelionės daliai: susiruošiau į misiją patyrinėti dar nelankytų Pietų Amerikos šalių. Kaip būdinga mano keliautojos sielai, aiškaus plano neturėjau, tačiau į šį nuotykį įtraukiau ir seserį, kuri bent kartą metuose sutinka sykiu įšokti į Guliverio batus.

Po dviejų mėnesių, praleistų klaidžiojant po Pietų Ameriką, viena vieta nuolat iškyla mano prisiminimuose – tai Atakamos dykuma Šiaurės Čilėje. Nors keliaudamos aplankėme daugybę nuostabių vietų, vis dėlto niekas neprilygo didžiuliams nepaliestiems šios unikalios žemyno dalies plotams.

Atakamos dykuma yra sausiausia dykuma pasaulyje, taip pat viena gausiausiai lankomų Čilės vietų. Jos peizažai ir uolienų formos yra išskirtiniai. Vaizdai tiesiog atima žadą. Jei išgirdus žodį „dykuma“ jūsų mintyse iškyla auksinės smėlio kopos, jodinėjimas kupranugariais ir mistinės stovyklos, siūlau tuoj pat atsikratyti šių vizijų. Atakamos dykuma yra itin akmenuota ir dulkėta, o apsilankius jos druskų ežeruose balta, trapi, suskeldėjusi žemė mintimis nukelia tiesiai į Mėnulį ar Marsą.

Šiame Čilės regione tiek daug įvairovės, kad ir savaitę galima praleisti keliaujant aplink įspūdingiausias turkio spalvos lagūnas, grožėtis Altiplano plokštumos kraštovaizdžiais bei daugybe druskos ežerų, ugnikalnių ir rūkstančių geizerių. Riedant nesibaigiančiu keliu Atakamos kaimeliais lengva pamiršti ir laiko pojūtį. Visa tai sukuria užburiantį dykumos efektą.

Prieš iškeliaudama susitikau su čiliečiu draugu ir jam papasakojau apie savo ketinimus aplankyti minėtą regioną. Taip pat norėjau sužinoti rekomendacijas, ką jis siūlytų nuveikti San Pedro de Atakamos miesto apylinkėse. Užuot pateikęs lankytinų vietų sąrašą, savo patarimu bičiulis mane nustebino. „Jei vykstate į Atakamos dykumą, turėtumėte išsinuomoti mašiną ar kemperį ir keliauti savarankiškai. Tai visiškai kitas pasaulis, – teigė jis. – Dauguma žmonių apsistoja San Pedro de Atakamoje (regiono centre) ir vyksta į ekskursijas. Tačiau keliauti savarankiškai yra daug geriau. Jūsų niekas neribos ir neįspraus į rėmus, laisvė – protingiausias tokios kelionės pasirinkimas. Galėsite lankyti vietas savo tempu, sustoti ten, kur užklius akis.“ Tikėjausi kitokio atsakymo, bet džiūgavau sulaukusi būtent tokio. Organizuotos kelionių ekskursijos man visiškai ne prie širdies, ir tokį keliavimo būdą renkuosi tik tada, kai neturiu kitokios išeities.

Šiai kelionei po Atakamos dykumą išsinuomojome lengvąjį automobilį ir pačios susidarėme maršrutą. Tiesa, sesuo bent penkis kartus nuogąstavo: „Ar tu esi tikra, jog tai saugu? Juk ten dykuma, pasiklysime, tada mums baigsis vanduo ir taip išgaruos visa drąsa!“ Tačiau mano šabloninis atsakymas visada ją nuramindavo: „O tu nepasitiki mano sprendimais?“ Iš tiesų juokas suimdavo prisiminus, jog būtent aš ir buvau „lengvai“ pasiklydusi Namibo dykumoje. Tačiau septyneri metai kelionių patirties ir ramus mano tonas atsakymus pavertė neginčijamais.

Taip atsidūrėme didžiausio Atakamos druskožemio viduryje, kur sutemus plika akimi pastebima kiekviena žvaigždė, o Paukščių Takas atrodo pasiekiamas ranka. Realybėje viskas buvo daug įspūdingiau, nei teko kada nors įsivaizduoti. Stebėdavome, kaip ištuštėdavo parkai ir vienas po kito išvykdavo turistiniai autobusai, kol mes likdavome vienintelės sielos šiuose plačiuose Čilės Atakamos dykumos kraštovaizdžiuose. Atrodė, tarsi kas spusteli jungiklį: vieną akimirką žmonės būriuodavosi ties ežeru norėdami nusifotografuoti, o kitą ten likdavome tik mudvi. Tokiomis akimirkomis 1200 kvadratinių mylių ploto Atakamos druskos plokščių kraštovaizdis įkvėpdavo savo neaprėpiamu dydžiu ir grožiu.

Keliai aplink San Pedro regiono centrą driekiasi keturiomis pagrindinėmis kryptimis. Tai leidžia gana lengvai ir patogiai tyrinėti lankytinus objektus norimu maršrutu, o vairavimas Atakamos keliukais tampa didele kelionės patirties dalimi. Kiekvienas maršrutas suteikia galimybę mėgautis nepakartojamu kraštovaizdžiu ir laukinės gamtos įvairove, įskaitant flamingus, stručius, lapes, asilus. Didžiausias iššūkis – kaip iš daugybės gražių vietų išsirinkti, ką jose norėtum pamatyti.

Mūsų diena čia prasidėdavo vos prašvitus, o baigdavosi sutemus užmiestyje stebint žvaigždes. Atakamos dykuma – viena tinkamiausių vietų pasaulyje astronominiams tyrinėjimams. Sakoma, jog virš jos esantis dangus yra švariausias pasaulyje, todėl čia įsikūrę daugybė tarptautinių observatorijų. Iš tiesų per visą čia praleistą laiką užvertę galvas nepamatėme nieko daugiau, tik skaidrų dangų, saulę ir mėnulį, dažnai vienu metu draugiškai besidalijančius skliautu. Kas vakarą, grįždamos iš dienos kelionių, patraukdavome šiek tiek atokiau nuo pagrindinio kelio stebėti nakties žvaigždžių. Sutemus jos viena po kitos ryškėdavo danguje, kol naktis nusispalvindavo juoda, tiršta tamsa. Vidury dykynės, toli nuo miestų ir miestelių, nėra jokios šviesos, todėl ryškūs žvaigždžių šokiai tiesiog užimdavo žadą: matai, kaip jos juda skliautu, kaip dykumą iš viršaus apkabina Paukščių Takas. Laikydama taurę vyno, užvertusi galvą akimis braižiau žvaigždynų žemėlapius ir galvojau, jog kartais paprasčiausia tyla tamsoje sukuria nuostabiausius pojūčius ir neišdildomus prisiminimus. Prisipažinsiu, kad sėdėjimas visiškoje tamsoje šiek tiek neramindavo. Nervingai vis žvilgčiodavau per petį, bet viskas, ką galėdavau įžiūrėti, tebuvo milžiniški apipjaustytų druskos uolienų stulpai. Atrodė, lyg būtume atradę naują planetą, nors nuo San Pedro de Atakamos miesto mus teskyrė pusvalandis kelio.

Lankantis Atakamoje nevalia praleisti Mėnulio slėnio, kuris yra viena didžiųjų dykumos atrakcijų. Nors saulėlydžiai Mėnulio slėnyje garsūs visame pasaulyje, mes nusprendėme ten apsilankyti tekant saulei. Taip garantavome sau slėnį be turistų ir jame atsidūrėme visiškai vienos. Į parką įžengėme, kai aušros šviesa pradėjo sklisti didžiulėmis geltono smėlio kopomis ir nušvietė keistų formų uolų viršūnes. Stebėdamos saulėtekį ir šiltus jo atspalvius supratome, koks puikus sprendimas buvo išsinuomoti automobilį. Tik jis leido laisvai tyrinėti mažai žinomas vietas ir mėgautis vienatve net ir turistų lankomuose objektuose.

Vos pasitikusios saulę, traukėme pietų kryptimi ir pirmiausia sustojome Chaxa lagūnoje. Ši labiausiai garsėja savo lankytojais – net trijų rūšių flamingais, kuriuos čia vilioja vandenyje esantys dumbliai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Chaxa tėra „negyva bala“, tačiau tik prisiartinęs prie jos pastebi kolonas flamingų, savo keistais nekoordinuotais pasivaikščiojimais raižančias lagūnos paviršių. Vaikščiojant aplink lagūnas nedideliais druskų takais, prie paukščių galima prieiti gana arti. Bet tik užlipk ant skylančios druskos luito – ir jie pasitrauks, nuskris į kitą baseiną tęsti savo maitinimosi rutinos.

Kitą dieną išsiruošėme į kiek rečiau lankomas aukštumas pietuose: Miskančio lagūną, Salar de Talarą, dar žinomą kaip Piedras Rochasas. Visos jos pasiekiamos gana siauru keliu, vedančiu į Argentiną. Ši kelionės dalis buvo tokia įspūdinga, kad teko ne kartą sustoti, nes visa dešiniąja kelio puse driekėsi Atakamos druskų baseinai. Pakeliui kirtome ir Ožiaragio atogrąžą, pažymėtą dideliu skiriamuoju ženklu, stūksančiu viduryje dykumos. Metras po metro automobiliu kilome aukštyn, o kraštovaizdis pasikeitė iš blyškių druskingų lygumų į blankiai raudoną vulkaninę žemę, apaugusią kietais ryškiai geltonos spalvos dygliuotų gėlių plotais. Kylant aukštyn sparčiai kinta ne tik gamta, bet ir oro slėgis. Pasiekus 4000 metrų aukštį kvėpuoti darosi sunkiau net ir stovint vietoje. Tai buvo diena, kai paveiktas šių oro sąlygų mūsų automobilis patyrė aukščio ligą. Keista, kad žmogus prisitaiko, o automobilis nesugebėjo. Kaip mums pasakojo vietos gidai, toks dalykas aukštikalnėse iš tiesų nėra retas. Varikliui pritrūkus deguonies, mūsiškis „Renault“ negalėjo nuvažiuoti iki pat Miskančio lagūnos – užgesome beveik pačioje kalno viršūnėje. Ilgai netruko, kad pagalbos ranką ištiestų draugiški turistai iš Bolivijos. Jie ne tik mus priėmė į ekskursiją po lagūnas, bet ir pavaišino vietos vynu.

Pasigrožėjusios aukštumos ežerais, atsisveikinome su tos dienos pakeleiviais ir traukėme atgal automobilio link – juk reikėjo kažkaip su juo susitarti, kad likusią kelionės dalį riedėtų sklandžiai. Važiuojant toliau kelias dar labiau ištuštėjo; atrodė, tarsi mūsų pilkasis „Renault“ vienintelis sklendė šioje smėlio visatoje. Tik skersai kelio pralekiantys guanakai sudrumsdavo ramybę ir priversdavo vairuojant likti budriai. Valandėlė skriejant Pietų Andų papėdėmis ir pasiekėme dienos tikslą – Salar de Talarą. Tai unikali vieta, kur natūralios oksidacijos ir šimtmečius veikiančių oro sąlygų uolienos žėri ryškiai raudona spalva ir sukuria aštrų kontrastą su aplinkiniu koloritu. Nuostabiausia, kad gėrintis vaizdais tuo metu aplink nebuvo nė vieno žmogaus, tik mes, dvi šviesiaplaukės lietuvaitės.

Paskutinę kelionės dieną nusprendėme pasukti į vakarus ir pamatyti mažiau žinomą vietą – Baltinačės lagūnas. Kadangi tai nėra populiaru tarp turistų, ten ir vėl buvome beveik vienos. Lagunas Escondidas de Baltinache (Pasislėpusios Baltinačės lagūnos) yra netoli San Pedro miesto. Norint jas pasiekti, reikia nuvažiuoti beveik 40 kilometrų vingiuotais, neasfaltuotais keliais per teritoriją, vadinamą „kantrybės slėniu“. Greitai supratome, kodėl slėnis taip pramintas – šiek tiek stipriau spustelėję akceleratoriaus pedalą rizikuojate prarasti ratą. Kelio pakraščiuose mėtosi pradurtos padangos, o šalia jų pastatyti altoriai žuvusiems. Keliaudamos daug kartų svarstėme pasukti atgal, bet džiaugiuosi, kad to nepadarėme. Po didelių kantrybės išbandymų mums ir automobiliui radome net septynis akinančio mėlynumo ežerus, apsuptus žvilgančių druskos kristalų. Buvome informuotos, jog plaukti galima tik pirmoje ir paskutinėje lagūnose. Visos kitos skirtos grožėtis, o prisiliesti prie jų leidžiama tik mokslininkams.

Nedelsdamos nulėkėme prie paskutinės lagūnos su viltimi pasimėgauti ja vienos. Vanduo buvo labai šaltas, tačiau degančioje dykumos saulėje jis maloniai gaivino. Vos įbridusi atsiguliau ant nugaros ir plūduriavau. Šie spalvingi lagūnų baseinai nėra iš tų, kur keliautojai dykumoje galėtų numalšinti troškulį. Tai didžiojo Čilės vandenyno, kadaise tyvuliavusio ten, kur šiandien driekiasi Atakamos dykuma, liekanos. Lagūnos yra to didžiojo vandens telkinio kondensuoti mineralai, todėl vandens druskingumo lygis jose ypač aukštas. Sakoma, kad vanduo sūresnis nei Negyvojoje jūroje.

Atakamos dykumose išties yra ką veikti, tačiau didžiausias džiaugsmas tyrinėti šį regioną – stebėti neįtikėtinus kelyje atsiveriančius kraštovaizdžius. Per tris dienas „Renault“ nuvažiavome apie 600 kilometrų, regėjome ryškiausius žvaigždynus, plūduriavome druskų baseinuose, pliuškenomės karštose versmėse ir net du kartus kirtome pietų atogrąžą.

Grąžinti automobilio raktelius nuomos punkto darbuotojai prilygo jausmui, kai prarandi šį tą ypatingo. „Renault“, vos baigęs mūsų kelionę, jau laukė naujų bendražygių, pasiruošusių pradėti nuotykius. Palinkėjome jiems sėkmės, stebėdamos, kaip jie paėmė į rankas žemėlapį ir užvedė automobilio variklį. O aš savęs iki šiol klausiu, ar visus tuos reginius mes tikrai matėme, ar tai tebuvo dykumos miražas? Ir tik peržvelgdama kelionės nuotraukas suprantu, jog viskas, ką teko matyti ir išgyventi, buvo tikrų tikriausia realybė.

2020 02 24 17:48
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt