Europos moralinių griuvėsių liudijimas

Pavasarį pasirodžius kraupiai ir tikroviškai Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronikai – Curzio Malaparte’s romanui „Oda“, skaitytojai ėmė ieškoti dar 1967 m. lietuviškai išleisto garsiausio šio autoriaus kūrinio „Kaput“.

Daugiau nei prieš penkis dešimtmečius „Kaput“ išvertęs poetas, publicistas, vertėjas prof. Tomas Venclova prisimena, kad anuomet knygą išversti jam pasiūlė leidykla „Vaga“, sovietmečiu vienintelė leidusi grožinę literatūrą. „Kam atėjo į galvą toks rizikingas anais laikais sumanymas, neturiu supratimo“, – prisipažįsta T. Venclova, kurio mintys apie kūrinį ir autorių yra ir naujajame, kiek pataisytame „Kaput“ leidime.

Pasak T. Venclovos, „Kaput“ – veikiau autobiografinė apybraiža ar net atsiminimai nei romanas. „Knyga ne tiek nulėmė ankstyvojo pokario literatūrinį klimatą, kiek buvo svarbi jo sudedamoji dalis, – teigia jis. – Ji puikiai įsiliejo į egzistencinę to meto atmosferą – drauge buvo ir „sąžinės ataskaita“, ir bandymas apmąstyti anksčiau neįsivaizduojamą patirtį, ir liudijimas, kad senoji Europa virto griuvėsiais, pirmiausia moraliniais griuvėsiais.“

„Kaput“ autorius buvo skandalistas ir avantiūristas, nuolat keitė vaidmenis, virsdavo kartais dešiniuoju, kartais kairiuoju radikalu. Ne tik priešinosi antihumaniškiems mitams, bet ir pats jiems pasiduodavo, todėl gyvenime pridarė nemažai nuodėmių. Tų nuodėmių šešėlis krinta ir ant jo kūrybos.

Skaitytojas nesunkiai pastebės ir C. Malaparte’s snobizmą, narcisizmą, primygtinį savo įvaizdžio, literatūrinės kaukės kūrimą: dėl to ir rašytojo biografijoje, ir jo pasakojimuose keistai susipina teisybė ir melagiena, elgsenoje jungiasi padorūs ir amoralūs gestai. Vis dėlto šiandien jis pripažintas vienu didžiausiųjų savo meto italų autorių, jo „Kaput“ ir „Oda“ – klasikiniais šedevrais.

T. Venclova netgi teigia, kad Europos kultūroje „Kaput“ užima daugmaž tą pačią vietą, kokią Balio Sruogos „Dievų miškas“ – lietuvių kultūroje.

„Kaput“ yra pirmoji savotiško triptiko dalis, kitos dvi – „Oda“ ir 2022 m. pasirodysianti „Supuvusi motina“.

„Kaput“, Curzio Malaparte, iš italų kalbos vertė Tomas Venclova, „Tyto alba“, 2021 m.

Bausmė–nusikaltimas–bausmė

„Tekstas“ (2017) – pirmas kultinės trilogijos „Metro“ autoriaus Dmitry’aus Glukhovsky’io realistinis romanas. Tai trilerio ir dramos sankirta, pasakojanti skaudžią „mažojo žmogaus“ istoriją. Iš F. Dostojevskio žinome schemą „nusikaltimas–bausmė“. D. Glukhovsky’is pateikia mums naują: „bausmė–nusikaltimas–bausmė“. Bet ar ji leidžia likti žmogumi?..

2016-ieji, Maskva. Ilja Goriunovas po septynerių kalėjime praleistų metų grįžta namo. Tačiau viskas yra ne taip, kaip tikėjosi. Jo motina mirė nuo širdies smūgio likus dienai iki jo grįžimo, mergina jau seniai su kitu. Nusivylęs Ilja sielvartą malšina alkoholiu, o vieną dieną nueina atkeršyti tyrėjui, neteisingai jį pasodinusiam už grotų, – užmuša jį ir pasiima jo išmanųjį telefoną.

Technologijos keičia žmonių santykius, o išmanusis telefonas tampa antruoju „aš“. Jame tarsi apsigyvena savininko siela. Turėdamas svetimą telefoną gali gyventi to žmogaus gyvenimą ir net jį režisuoti, nors tas gyvenimas... jau tik telefone.

Tai knyga be poetiškumo ar magijos. Joje galima rasti keršto, nusivylimo, noro susigrąžinti gyvenimą, tegul tas gyvenimas ir ne tavo. Nors herojus įvykdo nusikaltimą, dėl įtaigių vidinių monologų sunku jį smerkti, o kartas norisi tiesiog užjausti ir suprasti.

2019 m. romanas buvo ekranizuotas, scenarijų parašė pats D. Glukhovsky’is ir už jį gavo apdovanojimą Prancūzijoje. Filmas pelnė net keturis „Auksinius erelius“ (Rusijos nacionalinė kino premija).

„Tekstas“, Dmitry Glukhovsky, iš rusų kalbos vertė Zita Marienė, „Alma littera“, 2021 m.

Skausminga kelionė į išsigelbėjimą arba pražūtį

Amerikiečių rašytojas Wally Lambas sukūrė įspūdingą, širdį veriančią, mistišką ir nuoširdžiai jautrią istoriją apie susvetimėjimą ir žmogišką ryšį, naikinimą ir atsinaujinimą, kaltę ir pasiaukojimą, neapykantą ir atleidimą.

Romanas „Bent tiek aš žinau“ buvo įtrauktas į prestižinio Oprah knygų klubo sąrašus, taip pat sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo pasauliniu bestseleriu. Jo motyvais 2020 m. sukurtas HBO serialas.

Keturiasdešimtmečio Dominyko gyvenimas byra į šipulius: vėžys pasiglemžė motiną, paliko žmona, o naujoji draugė kelia vien rūpesčius. Dominykas negali pakęsti vaikystę apnuodijusio patėvio, bet didžiausias jo galvos skausmas yra paranojine šizofrenija sergantis brolis dvynys Tomas.

1990 m. spalio 12 d. popietę Tomas pašiurpina visus viešosios Tri Riverso miestelio bibliotekos lankytojus. Pareiškęs, kad tai auka Dievui ir bandymas atkreipti dėmesį į karo Irake beprasmybę, jis šaltakraujiškai susižaloja patėvio peiliu. Priblokštas Dominykas mėgina tesėti mirties patale gulėjusiai mamai duotą pažadą visada rūpintis savo broliu ir stengiasi ištraukti Tomą iš griežto režimo psichiatrinės gydyklos.

Siekdamas susigrąžinti brolį Dominykas yra priverstas stoti į akistatą ne tik su teisine šalies sistema, bet ir su savo vidiniais demonais. Ši skausminga kelionė gali jį išgelbėti. Arba galutinai pražudyti.

W. Lambas pasakoja, kad jau pradėjęs rašyti romaną niekaip negalėjo rasti priežasties, kodėl pagrindinis veikėjas jaučiasi užknistas viso pasaulio. Rasti sprendimą padėjo bibliotekoje iš atsitiktinės knygos iškritusi straipsnio „Dvyniai ir kiškio lūpa“ kopija: „Jau buvo pradėję aiškėti, kad Dominyko pyktį didele dalimi kelia jo brolis. Dar nežinojau jo diagnozės, juo labiau kad rašysiu apie šizofreniją, apie kurią tuo metu nieko neišmaniau, tik žinojau, kad brolis turi psichikos sutrikimą. Staiga galvoje įsižiebė lemputė – man paaiškėjo, kad jiedu identiški dvyniai.“

„Bent tiek aš žinau“, Wally Lamb, iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė, „Alma littera“, 2021 m.

Apie (ne)laimingiausią prezidentą

JAV prezidentas Josephas R. Bidenas neretai vadinamas ir laimingiausiu, ir nelaimingiausiu žmogumi. Per 50 nuoseklios politinės karjeros metų jam pavyko pasiekti aukščiausią tašką – Baltuosius rūmus, tačiau jo gyvenimas paženklintas ir itin skaudžių asmeninių praradimų bei nusivylimų.

Kalbant apie J. Bideno gyvenimą, svarbu ne tik kvapą gniaužiančios dramos, bet ir itin retai aukščiausiuose politikų sluoksniuose pasitaikantis ryžtas kovoti su savo trūkumais, klaidomis, sugebėjimas atremti likimo kirčius. Kaip teigia pats J. Bidenas: „Nesėkmės žmogaus gyvenime neišvengiamos, tačiau pasiduoti – neatleistina.“

Knygoje atskleista ilga ir turininga J. Bideno politinė karjera Senate, laikotarpis, kai jis buvo Baracko Obamos viceprezidentas, itin sudėtingas metas po 2016-ųjų, kai buvo nukonkuruotas Hillary Clinton, taip pat apsisprendimas mesti iššūkį Donaldui Trumpui, senatorės Kamalos Harris, kaip svarbiausios politinės bendražygės, pasirinkimas ir pirmieji iššūkiai pradėjus eiti aukščiausias pareigas.

Knyga paremta išsamiais pokalbiais su pačiu J. Bidenu, taip pat joje yra daugiau nei šimto jį pažįstančių žmonių, įskaitant buvusį prezidentą B. Obamą, kitų įtakingų JAV politikų, aktyvistų, politinių oponentų ir šeimos narių atsiliepimai.

„Joe Biden. Gyvenimas, idėjos, kova ir tai, kas svarbu dabar“, Evan Osnos, iš anglų kalbos vertė Andrius Navickas, Dominyka Marija Navickaitė, „Alma littera“, 2021 m.

Apie šaknų, kalbos ir vardo netekusį žmogų

Svarbiausiame savo kūrinyje – romane „Austerlicas“ – pretendentas į Nobelio literatūros premiją W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo juodu suveda netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija.

Tik po daug metų, jau suaugęs, sužinojęs savo tikrąją kilmę ir pagaliau supratęs, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių, Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie atveda į Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX a. pirmos pusės pasaulį.Daugiasluoksnė, detalių prisodrinta knyga hipnotizuoja savo melancholiška nuotaika, tačiau istorija apie Holokaustą ir kitas XX a. žaizdas, atminties ir istorijos suvokimo temos neleis perskaityti „Austerlico“ per kelis vakarus.

Vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje W. G. Sebaldas daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų. Supindamas tikrus faktus, asmeninius apmąstymus su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis.

Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, kuris vėliau apdovanotas daugybe literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“).

„Austerlicas“, Winfried Georg Sebald, iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė, „Baltos lankos“, 2021 m.

BEREKLAMOS: