Apie lietuvius, kariaujančius su Rusijos armija Ukrainoje, viešojoje erdvėje informacijos rasime nedaug – kai kurie nenoriai kalba apie karą, nenorėdami rūpesčių grįžus į Lietuvą, kiti turi savų priežasčių. Tačiau Ukrainą nuo agresoriaus ginančių lietuvių yra.

Virtualioje erdvėje prieš keletą dienų paskelbtas Ukrainoje kariaujančio savanorio Mariaus Skripkiūno pasakojimas apie dabartinę padėtį karo alinamoje šalyje. Pastarasis pasakojimas paskelbtas feisbuko grupės „Lukšų vyrai“ paskyroje.

Iš Alytaus gimęs ir Vilniuje gyvenantis verslininkas turi žmoną ukrainietę, dėl kurios šeimos ir artimųjų vyko į Ukrainą, o nuvykęs prisidėjo prie kovotojų prieš rusų okupantus. Pasak M. Skripkiūno, iš pradžių jis kariams nuvežė humanitarinės pagalbos siuntą, o nuvežęs, pakalbėjęs vyras prisidėjo prie puolamojo būrio, vykdančio kontraatakas.

„Kai nuvežiau pagalbą, jie iš pradžių nustebo stipriai, moterys daug apsiverkė, vyrai irgi apsiverkė, sakė, pirma pagalba, mes iš niekur negaunam visiškai, dvi savaites tas karas vyksta, pirma pagalba“, – pasakojo lietuvis.

...

M. Skripkiūno tikslas buvo pasiekti Chersoną, kuriame gyvena lietuvio artimieji, tačiau miestas, kaip paaiškėjo pakalbėjus su ukrainiečių kariais, buvo apgultas, patekti į jį labai sunku.

Anot lietuvio, ukrainiečių kovotojų situacija Ukrainos pietryčiuose nėra gera – kariams trūksta paramos, palaikymo, jo nuvežtas siuntinys buvo vienas iš retų pagalbos paketų, kurių sulaukė kovotojai.

„Kai nuvežiau siuntą, žiūriu, jie nieko išvis nebeturėjo, nei valgyti neturėjo, nei apskritai nieko. Situacija tokia, kad niekas jų neremia, – pasakojo lietuvis, anot kurio, tokia karių situacija yra Chersone, Mariupolyje, Odesoje. – Mes plikom rankom einam daužytis.“

„Pagalbos reikia daug, nes tas kraštas, nei humanitarinė papuola pagalba jokia, nieks ten nevažiuoja. Kai aš važiavau, kas 5 kilometrai šaudo, kas 10 kilometrų „gradais“ (raketų rūšis – Alfa.lt) varo. Už tai niekas ir nevažiuoja“, – pasakojo lietuvis.

Su rusais kariaujantis lietuvis okupantus vertina prastai. „Ten tai ne kariai – jie yra mėsa. Mes jau dabar juokaujame, kad tuoj mes jų tiek išvalysime, kad nebus su kuo kariauti, tų desantininkų, dabar jau tik mašinos belikę. Jie atvažiavę valgyt neturi, eina vištas vagia. Kolchoznikai ten, visiškai ne kariai. Ten tiek korupcija turbūt buvusi, kad jie atvažiavę neskiria pilno šovinio nuo tuščio šovinio. Jie tikrai nepasiruošę“, – pasakojo M. Skripkiūnas.

Lietuvis paaiškino, kodėl Chersoną, Mariupolį užėmę ar apgulę rusų kariai neleidžia gyventojams pasinaudoti vadinamaisiais „žaliaisiais koridoriais“ ar kitaip palikti miestų. Anot M. Skripkiūno, tokių miestų gyventojai okupantams tampa tarsi gyvuoju skydu – kol rusų apsuptas ar užimtas miestas pilnas civilių, ukrainiečiai nesiryžta okupantų nei bombarduoti iš oro, nei artilerija, kad nenukentėtų civiliai.

„Jie specialiai tų žmonių ir neleidžia, ten yra gyvas skydas jiems. Jie ten sėdi, yra apsupti – jeigu iš ten pajudės, guls visi į tą žemelę“, – pasakojo vyras.

Nors lietuvis rusų kovinį pasirengimą įvertino kaip prastą, pripažino, kad kovoti su okupantais nėra lengva. Anot kario, ir jo būrys yra patyręs labai didelių nuostolių, kai liko vos keli gyvi kovotojai. „Buvome ne pasaloje, bet provokavome. Buvo tokia taktika, kad provokuoji, jie eina ir pasala. Bet pas juos irgi sudirbo gerai žvalgyba ir iš 90 žmonių likome trys“, – pasakojo vyras.

Ukrainoje besikaunantis lietuvis teigė, kad neturi nusistatęs termino, iki kada kovos su okupantais – šiuo metu darbą Lietuvoje palikęs M. Skripkiūnas teigė planuojantis kautis iki karo pabaigos.

„Liksiu iki galo Ukrainoje, padėsiu tiek, kiek galiu. Dar yra dalis šeimynos likę Chersone. Jei atidarytų, juos išveščiau, bet ir grįžčiau atgal – ar taip ar taip liksiu iki galo“, – pasakojo lietuvis.